KOVAS

PAVASARIS

 
   „Jeigu Dievas gyventų Žemėje, žmonės jam išdaužytų langus.”

      
                                       Žydų priežodis

 Kovo 5 d.

„Negerk vienas!” – auksinė taisyklė, stropiai laužoma visų be išimties alkoholikų. Aš taip pat jos nesilaikau. Šiknon visus pamokslautojus, moralizuotojus ir kitus tos padermės skalytojus. Alkoholizmas – ne nuodėmė. Nuodėmė – atimantis norą gyventi vienišumas, supratimas, kad neturi nieko, kam rūpėtum ar kuo galėtum pasirūpinti pats. Žmogui būdinga turėti viltį, tikėjimą, mylėti ir būti mylimam. Viso to neturiu: nesu mylimas, tikėjimo beveik nebeliko. Darbą atlieku lyg robotukas, mechaniškai, nemąstydamas. Tie supisti kaimiečiai, nėra net su kuo pakalbėt. O jei nėra, tai koks tikslas su jais gaišti laiką geriant? Vakar užkasiau vienintelį man artimą padarą – Fernandą, mano nuostabųjį, supratingąjį Fernandą, geriausią draugą šlapimo spalvos akimis. Šiaip taip, springdamas pamokslo žodžiais, atlaikiau mišias, paskui užsidariau klebonijoje ir prisigėriau iki žemės graibymo. Ryte pabudau ant grindų, basomis, su sutana, apsišlapinęs. Tarsi kalėdinis kalakutas, patiektas savo sultyse. Dienos pradžia nieko gero nežadėjo.

Šiaip taip pakilęs nuo grindų, sumečiau drabužius į skalbyklę, palindau po dušu ir bandžiau prisiminti vakarykščių įvykių fragmentus. Nakvojau Kaune. Aplankiau vyskupą, gavau pylos už neatsakingą buhalterijos tvarkymą. Liepė parašyt raštą. Tuoj, tuoj prisiminsiu… Taip, liepė parašyt straipsnį naujajam „Šeimyninio gyvenimo įvadui”. Jei gerai pamenu, skyrių apie konfliktų su vaikais sprendimus. Humoristai prakeikti, ką jie sau galvoja? Norint rašyti apie problemų, susijusių su nederamu vaikų elgesiu, sprendimo būdus reikia mažų mažiausiai patirti tą nederamą elgesį. O kaip tu jį patirsi, jei vaikai tau pasiekiami tiek pat kiek Marsas? Su svetimais daug nepabendrausi, bet koks didesnis artumas kvepia kaltinimais pedofilija, o apie savus net svajoti nedrįsk. Tiesa, pažįstu ne vieną, kuris ryžosi sulaužyti celibatą, turėjo tam drąsos, bet kas iš to? Sužaloti vaikų, moterų, jų pačių gyvenimai, lydimi slegiančios kaltės, kuri jei ir negriaužia iš vidaus, nesukelia baisingų neurozių, primetama iš išorės įvairiausiomis pirštų badymo formomis. Bendraujant su dauguma kunigų niekuomet neapleidžia pojūtis, jog matai jų oficiozinį, visuomenei skirtą veidą. Veidą, kurį jie tau nori parodyti ir kuris neturi nieko bendra su tikruoju.

Ne taip seniai žurnalistai gatvėje užsipuolė dideliu apetitu pinigams pagarsėjusį, mūsų juokais vadinamos „Gerojo genėtojo” parapijos kleboną: „Sakykite, ar  jūsų namas statytas už bažnyčios pinigus? Kiek laiko gyvenate su moterimi? Ar jums priklauso motorinė jachta? Kiek metų jūsų sūnui?” „Jūs mane su kažkuo sumaišėte, aš tiesiog praeivis.” Dvėsk iš juoko po tokių siužetų. Niekas negalvoja, kaip jausis moteris, parodyta visai Lietuvai, kaip tyčiosis vaikai mokykloje iš pavainikio klebono sūnaus. Šie žmonės jau sumokėjo savo kainą, kam dar krapštyti neužgijusias žaizdas su licencijuoto teisuolio povyza? Kam nuo to geriau?

Taigi, gerokai po pietų grįžau į Kiesiškį, šį nusmurgusį kaimą, niekaip nesugebantį išsikovoti miestelio vardo, civilizacijos dykrą, gyvųjų žmonių kapinyną, –  grįžau namo. Jau prie keliuko į kleboniją perbalusiu veidu, keista gniaužydama rankas mane pasitiko Angelė. Iš jos povyzos supratau, kad atsitiko kažkas labai rimto, itin nemalonaus. „Fernandas, – ašarodama pratarė ji, – mes praradome Fernandą.” Greitai sužinojau visą istoriją. Man išvykus, šeimininkė nakčiai uždarė Fernandą virtuvės patalpose. Po kurio laiko jam pasidarė liūdna, o gal tiesiog prabudo pavasarinis potraukis nuotykiams bei dailiajai lyčiai, tad jis nusprendė bėgti, išsilaisvinti iš jo nežabotą polėkį ir būdą varžiusių sienų.

Fernandas ne be reikalo buvo pravardžiuojamas klebonuku. Stambaus sudėjimo, keturspalvio kailio, pūstos lyg voverės uodegos jam pavydėjo ne tik kiekvienas Kiesiškio katinas, bet ir šuo. „Katinai, kurie nebijo vandens, nebijo nieko,” – sakydavo kaimo bobutės; maniškis buvo tos giminės. Taigi, bandydamas sprukti iš jį įkalinusios situacijos Fernandas užšoko ant palangės, užsiropštė lango rėmu ir kažkokiam nelaimingam atsitiktinumui lėmus (čia nereikia pamiršti jo sočios, visavertės mitybos būdo) įstrigo nesandariai uždarytoje orlaidėje. Atsidūręs tokioje nepavydėtinai nepatogioje padėtyje, prakniaukė visą naktį, kol galiausiai jį suparalyžiavo. Paryčiais atėję kaimynai dar bandė gelbėti, nugabeno pas veterinarą, bet viskas veltui. Grįžęs radau savo katiną juodame polietileniniame maiše atmerktomis akimis. Taip jį ir užkasiau. Vienintelis dalykas, kuris mane ramina, –  dar ir dabar mano ausyse skambantys dažnai Fernando kartoti žodžiai: „Aš ne katalikas, galiu ir atgimti”.

Išsimaudžiau. Kaip visuomet, boileryje pritrūko karšto vandens, tad iš dušo išsiropščiau piktas, kalendamas dantimis, su devyniais prakeiksmais įstrižai lūpų. Nespėjus nė nusišluostyti, pasigirdo bedimas į duris. Beldė ilgai, kantriai, bet aš neatidariau. Tegu žinosi. Kaip ir kiekvienas, turiu teisę į privatumą. Viskas suderinta vyskupijoje: pirmadienis – laisva nuo bažnytinio galvos skausmo diena. Po kiek laiko pasigirdo keli duslūs vos girdimi šleptelėjimai ir vienas garsesnis. Kažkas (mano spėjimu – Diana, naujoji seniūnijos paštininkė, gamtos dosniai apdovanota iš koto verčiančiais klubais) įmetė porą vokų ir rajono laikraštį. Jokio noro juos peržiūrėti. Šį tą užkandau nenueidamas nuo šaldytuvo, po to užtraukiau langus ir išsitiesiau lovoje. Keista, seminarijoje mus mokė daugybės meditacijos variantų: meditacijos apie pasaulio sutvėrimą, degantį krūmą, avinėlio aukojimą, Dievo troškulį, amžinąją šviesą, laikų pabaigą, Kristaus kančią, pragarą… Man dabar labai praverstų meditacija apie dugną, o gal meditacija apie pragarą ir yra meditacija apie dugną?

Vakare per TV 1000 mačiau keisčiausią pasaulyje pornofilmą.  Filmo pradžioje jame nufilmuotos merginos kalba apie savo meilės patirtis. Būtent meilės. Jos pasakoja, ašaroja, liūdi, gailisi, springsta skausmu, o paskui, likusį laiką, dulkinasi tarsi užsuktos. Ir tai nėra suvaidinta. Seksas – taip, bet ne ašaros. Aš mačiau daugybę pastarojo dešimtmečio filmų, kuriuose vaidinusiosios aktorės pradedant Meryl Streep baigiant Haley Berry gavo oskarus už pagrindinio vaidmens atlikimą; matytojo porno merginos neabejotinai juos gautų, tačiau problema ta, kad jos nevaidino, verkė tikromis ašaromis. Žiūrint sekso scenas mane apėmė jausmas, tarsi regėčiau savo seserį ar gerą draugę. Scenos itin realistiškos, atviros. Norėčiau pasakyti, kad perjungiau, bet buvo ne taip. Vėliau nuleidau žiūrėdamas vokišką gonzo*, o nė kiek nepalengvėjo. Jei permiegočiau su kokia nupušusia davatka ar paštininke, neabejoju – rezultatas būtų toks pats.   

 

———————————-

gonzo* –  pornografinio filmo apibūdinimas, kuriame filmuojamas ir pats filmo autorius (operatorius). 

 

Kovo 6 d.

Rytas prasidėjo kaip niekad anksti. Pasirodo, vakar Stankūno sodyboje vyko eilinės išgertuvės, nors ką čia eilinės – ne kiekvienu gi metu susiginčijama politiniu pagrindu taip, kad pripjautum kaimyną. Suprasčiau – dėl bobos kokios ar puslitrio, o čia gi toks nematerialus dalykas. Kaip paaiškėjo, pagrindinė polemikos tema buvo nušalintojo prezidento galimybės grįžti į didžiosios politikos areną. Iš pažiūros, nors tuos veikėjus ne itin pažįstu – pamaldose nesilankydavo, abu disputo dalyviai turėjo būti aršūs nušalintojo šalininkai, bet pasirodo, kad ne. Kaip vakare raportavo užsukęs zakristijonas, debatus prakišęs politikierius (amžiną jam atilsį) anksčiau irgi žavėjosi priesaikos laužytoju, tačiau pasirodžius naujiems mūsų žemės gelbėtojams kardinaliai pakeitė pažiūras. Kaip žinia, nėr didesnio priešo už buvusį draugą: pora smūgių virtuviniu peiliu – ir aišku, kieno viršus. Tiesa, eksprezidento rėmėjas pasirodė padorus žmogus, nepraėjus nė pusvalandžiui po šiurpaus įvykio tvarkingai pasikabino malkinėje. Atvažiavę pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, surašė protokolus ir vakarop sugrąžino kūnus. Į šermenis sugužėjo visas kaimas. Kažkas paskleidė gandą, kad pasirodys televizijos korespondentai, tai moterėlės apsirengė tarytum į veseliją, o ne į laidotuves. Prisidažiusios visos, sėte nusėtos papuošalais, vyrai sulaižyti, po kaklaraiščiais, vaikai ir tie nesnarglini – lyg per Velykas. 

Palaidojom vakarykščio incidento dalyvius vieną šalia kito naujoje kaimo kapinių dalyje tvarkingai, su visomis iškilmėmis. Galės vėsiais vakarais diskutuoti apie politinį Lietuvos gyvenimą ar kortomis pliekti iš pendelių. Ilsėkitės, broliai, ramybėje. Beje, keistas dalykas – į gedulingas pamaldas susirinkusi publika suaukojo dvigubai tiek, kiek surinkdavom iš natūralia mirtimi mirusių artimųjų. Drama neša pinigus, šlovė žiūrovams!

Miniai išsiskirsčius palikau bažnyčią zakristijonui, o pas sėdau prie raštinės stalo tvarkyti pinigų. Nedaug kas gali taip pakelti nuotaiką, kaip gera rinkliava, gracingai lengvai byranti į tavo asmeninę kišenę. Kai gerai pagalvoji, darbas ne toks ir sunkus: tereikia paaukoti savaitgalius (ką prarandi, atsigriebi eilinėmis dienomis), klausytis parapijiečių, nieko jokiu būdu jiems nepatarinėjant, ir visuomet išlaikyti rimtą veidą. Šita vieta sunkiausia, bent jau man. Nors yra žmonių, gimusių rimtu veidu, tiems tai išvis ne darbas, o pasaka. Tiesa, yra dar ligonių lankymas ir laidotuvės viduržiemį. Tas tai tikrai bjauru. Ypač ligonių lankymas. Kad dar būtų miestas, ten žmonės švaresni, būstai ne tokie pridvokę, o čia ateini pas tokius kirmijančius – smarvė baisiausia, alkoholio ir šlapimo tvaikas, o jie dar liečiasi prie tavęs, bučiuoja ranką. Brr… Keiskim temą. Taigi man beskaičiuojant pinigus į raštinę įsiveržė zakristijonas, įraudęs toks, akys paklaikusios. Iš pradžių apšaukiau, kodėl amžinai nesibeldžia, netausoja mano ramybės bei privatumo, tada liepiau pasakoti.

– Nykštys… – tepratarė jis. –  Nykštys! – vapėjo dusdamas ir kažkaip nerangiai juokingai mosikuodamas rankomis.

– Nurimk, susimildamas nurimk, – kiek galėdamas tvardžiau juoką, o vaizduotėje lygiai taip mosikavau rankomis, rodžiau kvailas išraiškas ir šaukiau: „Nykštys!” – Ko čia taip užsivedei? Koks dar nykštys?

– Pavogė nykštį, kažkokie bedieviai per pamaldas pavogė Kristaus nykštį! – iš zakristijono veido spalvų kaitos supratau, kad jis į šį reikalą žiūri itin rimtai.

– Kurį nykštį? To Kristaus, kur priešais altorių, ar kurį kitą?

– Ne, to kur prie durų, virš švęsto vandens. Kam jiems prireikė Viešpaties nykščio? Nenešios bezbožnykų žemelė, oi nenešios.

Su įdomumu buvo galima stebėti, kaip zakristijono veide išgąstį ir baimę keitė nuožmus atpildo lūkestis. Manau, jis ėmė regėti gausybę Dievo rūstybės piršto vizijų, nenumaldomas kančias bei visus devynis pragaro ratus, laukiančius šios niekingos šventvagystės vykdytojų. Norėdamas sumažinti įtampą įlindau į sekciją ir ištraukęs butelį brendžio atvėriau kelią nuoširdžiam vyriškam pasisėdėjimui.

Vakare, palikęs vienas, gurkšnodamas likusį brendį, bandžiau nupiešti galimo nusikaltėlio psichologinį portretą. Greičiausiai, koks devyniasdešimt nuošimčių, kad vagystę įvykdė vaikas arba paauglys, jiems amžinai vėjai galvoje, galbūt norėjo prieš draugus ar kokią mergą pasirodyti arba taip pasielgė iš smalsumo. Pamenu, vaikystėje pats iškrėtęs kokią niekšybę praleisdavau gausybę laiko svarstydamas, kas man už tai gali būti, kokios bausmės būčiau vertas, o kokios ne. Tuomet, sudeginęs senelių tvartą ar slapčia stebėdamas nuogas kūningas kaimo mauduoles, maniau, jog už tuos reikalus turėčiau būti išplaktas iki sąmonės netekimo, o dabar baisu pagalvoti, kokio atpildo turėčiau sulaukti įvertinus dabartinį mano nuodėmingumą. Grįžtant prie vagystės, tai likę devyni procentai skendi tamsumoje, mažai tikėtina, kad ją galėjo įvykdyti kas nors iš tamsių kaimo moteriškių ar apgailėtinų  jų sutuoktinių, į vietinių alkoholikų darbą taip pat nepanašu. Kam jiems Viešpaties pirštas? Kelias kaimo davatkas visiškai atmetu, joms ranka nepakiltų, o jei ir pakiltų – per pusvalandį būtų atbėgusios išpažinties. Baisi tamsuma. Tiesa, lieka dar viena šimtoji. Galimų įtariamųjų ratą užveria mano romantinės pusės padiktuota versija apie jauną, fatališką, alkstančią gyvenimo potyrių moterį, dūstančią ankštuose provincialios visuomenės rėmuose, gaivalingai trokštančią išsiveržti iš nepakeliamo nuobodulio gniaužtų… Viskas, atrodo, atėjo metas autoerotiniams judesiams.

 

Kovo 7 d.

Pabudęs gerokai po pusiaudienio, šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos, sklidinas didžios vilties aptikti kokias nors gaivinamųjų gėrimų atsargas. Turėjau  nusivilti – paieškos buvo visiškai bergždžios. Neradau nieko, išskyrus bažnytinį vyną ir kelis varganus lašus vakarykščio brendžio butelio dugne. Aišku, vynas taip pat gėrimas, bet kai jo ragauji šešias dienas per savaitę, ima pabosti. Visuomet galima daryti prielaidą, jog aš nepakankamai rafinuotas, mano gomurys neskiria niuansų ir panašiai. Bybio!  Pabandyk tu man būti gurmanu, kai šeimininkė vietiniame produktų kioske mišioms perka rašalą už 9,99 lt. Ir taip diena iš dienos: drabužiai skalbiami pigiausiais milteliais, pusryčiams – virti kiaušiniai arba kuri nors iš įgrisusių košių, vakarienei – kaimo bobučių suneštos dešros. Jei pietums kas išverda sriubos, apsibrauki datą kalendoriuje kaip šventę. O juk už tvarkymą ir maisto gaminimą moku pinigus. Sumautas Kiesiškis,  normalios gaspadinės nerasi, turi taupyti, kad galėtum lankytis mieste, vaikščioti į parodas, koncertus, teatrą. Tiek to, spėsiu išsiverkti, o dabar plačiau apie šios dienos įvykius.

Tik prabudęs turėjau imtis spręsti nykščio klausimą, nes žinia greita po kaimą pasklisti; tuoj bobulytės pradėjo rinktis, apžiūrinėti nusikaltimo vietą, dalintis įspūdžiais. Pasitaręs su zakristijonu nutariau išsikviesti Marceliną, geriausią stalių apylinkėje. Tas, būdamas neskubaus būdo žmogus, klebonijoje pasirodė prieš saulės laidą. Stovėdamas ant bažnyčios laiptų stebėjau, kaip dvi kolonas primenančios kojos manęs link neša sunkų, alaus statinę primenantį staliaus kūną. Rodėsi, jog šis procesas gali trukti visą amžinybę. Jis nėjo, o tiesiog kilnojo kojas laukdamas, kada po jomis pasisuks žemė.

– Padėk Dieve, – pagaliau prisiartinęs sušvokštė Marcelinas. – Kas per reikalas, kad manęs prisireikė?

– Tu geras stalius, Marcelinai, ar sugebėtumei Kristui nykštį išdrožti?

– Kaipgis, žinoma, kad geras, žinoma, kad sugebėčiau, – atsakė net nemirktelėjęs. Po to ilgai matavo, braižė popieriuje trūkstamą Jėzaus dalį, paskui nužvelgęs mane reikšmingai tarė: – Kainuos nepigiai. Kaip matosi, šis atpirkėjas turėjo tik vieną nykštį, katras užstojo antrąjį, tad nėra nuo ko nukopijuoti, reikės kurti naują. Taip pat reikalingas ypatingas sendintas medis, ne jaunesnis kaip šimto metų. Tokio medžio neturiu, vadinasi reikės kokį gerą daiktą laužyti, o tai, kaip žinia, nuostolis. Dažai dar, specialus lakas, vienu žodžiu, suma susidarys.

Neturėjau jėgų jam prieštarauti, kad tik greičiau viskas išsispręstų. Sutikau su visomis sąlygomis, pasižadėjau, kad nespausiu su terminais. Šiaip taip atsikračiau. Atlaikęs vakarines mišias, išsitiesiau lovoje, permečiau akimis spaudą, pasirąžiau ir atsidaviau miego deivių glamonėms. Kartais man sapnuojasi tokie sapnai… Miegą nutraukė šaižus skambučio garsas. Skambino tas pats Marcelinas.

– Na ko dar, Marcelinai? Juk, rodos, viską išaiškinau, dėl sąlygų sutikau.

– Klebone, niekaip negaliu užmigti. Vis galvoju apie Jėzaus panages. Juk po jomis turi ko nors būti, smėlio ar žemių kokių nors. Sakykit, kunige, kokia ta Golgotos žemė? 

– Gal… Nežinau, Marcelinai… pažiūrėk po kitomis panagėmis.

Padėjau ragelį. Šis stalius mane pribaigs.

  

Kovo 8 d.

Ilgai lauktas vakaras, provincialaus kultūros maldininko išvyka į visų menų Meką. Vilnius priima pasiklydusį sūnų į savo glėbį. Kyla uždanga, veržiasi dūmai, žiūrovai sulaiko kvėpavimą… Orkestre, muziką! Ponios ir ponai, pristatau jums vienintelę ir nepakartojamą, stulbinamai pribloškiančią, stingdančią kraują šio vakaro žvaigždę Lorą Juodkaitę. Dieve, padėk man numirti jos glėbyje! Rūkas akyse sklaidosi, atsiveria palanki erdvė antros eilės tryliktos vietos teatro žiūrovui, ir vieno žmogaus pasaulis atgyja priešais nustebusias publikos akis. Tačiau tai tik iliuzija. Iš tikrųjų tėra viena atlikėja ir vienas žiūrovas. Jie sujungti nematomais saitais, daugybe gijų srūvančiais šiltais šviesos srautais. Tas ryšys yra būtiniausia egzistencinė jungtis, palaikanti bent vieno iš dvejeto gyvybinę funkciją. Žiūrovas užburtas, jam sunku paaiškinti, kaip galima mylėti žmogų, kurį regi dešimties metrų atstumu, skęstantį blausioje prožektorių šviesoje. Besisukanti tarsi mirties įsigeidęs dervišas, nesustabdoma, nepailstanti, neprieinama. LORA, AŠ TAVE MYLIU! Rėkia mano dūstantys plaučiai, šiurpstanti oda, vergiškas žvilgsnis, prakaito lašai smilkiniuose, gumulas, draskantis gerklę. Tirpsta pirštų pagalvės, šlampa delnai, laikantys nutrintą spektaklio programą:

 „Salamandros sapnas. Paveikslas” –  įspūdingas šiuolaikinio šokio reginys, kurio idėja grindžiama salamandros mitu – viduramžiais tikėta, kad ši itin nuodinga amfibija yra ugnies deivė. Šokio spektaklyje gretinama grubi ir šalta estetika su karštu ekspresyvumu, muzika su tyla, bjaurumas su grožiu, natūralumas su dirbtinumu, žmogiška baimė su gaivališka stichija. Spektaklyje vaizduojama salamandra gyvena savo kokone – jis įkūnija ne tik kiautą, kuriame gyvena daugelis šiuolaikinių žmonių, bet ir kaukes, po kuriomis mes slepiamės, bei „plastikinę” nūdienos visuomenę, kurioje viskas turi būti įpakuota.

Nė žodžio nesumeluota, tai nuožmūs durklai, smingantys į kiečiausią odą, skrodžiantys asmenybės esmę, preparuojantys smegenis, žaidžiantys juslėmis ir efektais. Tikrų tikriausias dvasinis seksas, leidžiantis išsilieti vidiniu riaumojimu į judesio pritvinkusias sceninės erdvės įsčias.  Nežinau, ar vyrai turi kultūriškai erogeninių zonų, bet manosios egzistuoja neabejotinai. Sunkiai kontroliuoju jų keliamus gaivalingus virpesius, srūvančius nuo kaktos ligi pat kojų pirštų. Visas odos plotas tvinksi, kūnas sustingęs neįmanomai santūria poza. Išoriškai beveik neišsiduodant, gaisras degina vidų. Tai tęsiasi iki paskutiniojo judesio, finalinės natos, pauzės, nusilenkimo. Žiūrovai ploja penkias minutes, paskui išsiskirsto.

Palikęs bufete šurmuliuojančią publiką, spėriai nusileidžiu laiptais ir skubėdamas užeinu į tualetą. Prie praustuvų neatitraukdama akių nuo veidrodžio stovi pusamžė, plačiai išsižiojusi moteris, plonytėliu pieštuku vedanti lūpų kontūrus. Tvarkingas, inteligentiškas kostiumėlis su sage atlape, sijonas šiek tiek aukščiau kelių. Pravira moters rankinė padėta ant kriauklės, rodos, sprogsta nuo perpildyto niekniekiais turinio.  Metu į ją pašaipų žvilgsnį, atseit su kovo 8 – tąja, moteriškiausia diena metuose ir t.t.. Ši išspaudžia keistoką šypseną, o aš užsidarau kabinoje ir ramiausiai atlieku savo reikalus. Išėjęs moters nerandu. Matyt, susipratusi išsinešdino. Tik užvėręs tualeto duris pastebiu ant jų besipuikuojantį damų patalpos simbolį. Išvietė skirta moterims. Ir sugebėk man taip apsikvailinti.

 

Kovo 9 d.

Prabudus mano galvoje dažniausiai užgroja PJ Harvey: „Lick my legs, I‘m on fire.”* Rytais visuomet jaučiuosi karštas, kol išvystu savo atspindį vonios veidrodyje. Galvoju, kaip galima aprašyti stovinčio nuogo priešais patį save kūno jauseną, audringai praūžus kovo aštuntosios šventei? Atrodau taip pat gerai, kaip Elvis Preslis grįžęs po dešimties metų pertraukos į didžiąją sceną. Į visus šonus susitaršę tuoj imsiantys žilti plaukai, aukšta kakta, negailestingai išvagota raukšlėmis, paraudusiuos nuo nuovargio akys, siaubingai juodi paakiai, pakumpusi nosis, tankiai apžėlusios šnervės, stipriai atvėpusios ausys, plonos, isteriškos, sunkiai išspaudžiančios šypseną lūpos, smakras nei šioks, nei toks, ilgiausias kaklas, pernelyg platūs pečiai, ilgos randais nusėtos rankos, siaura plaukuota krūtinė, vešlus plaukų ruožas eina iki pat nuo šalčio susitraukusio penio, vos matomo per išdribusį pilvą, bamba, kažkada laikiusi save išgaubta, kreivos kaulėtos kojos, kojų pirštai ir tie plaukuoti. O kas svarbiausia, jaučiuosi dar blogiau, negu atrodau. Beveik neįmanoma patikėti, kad šis varganas neprižiūrėtas kūnas gali sužadinti aistrą nors vienai brandaus penkiasdešimtmečio neperkopusiai būtybei. Tiesiog stebiuosi, kodėl moterys be atodairos gula po manimi tarsi anos kareninos po nestojančiu traukiniu. Ką jos manyje randa? Niekuomet nieko nežadu, nesuteikiu progos net mažiausiai vilčiai, pabrėžtinai mėgaujuosi savo laisve, o jos vis tiek dūžta į mane tarsi laivai į barjerinį Madagaskaro rifą. Beveik visą gyvenimą įtikinėjau save, kad išvaizda žmonių bendravimui turi lemiamą įtaką. Deja, su metais gaunu vis daugiau ir daugiau šią tiesą paneigiančių faktų. Viešpatie, aš toks netobulas, bet juk tu mane tokį sukūrei. 

_________________________

* Palaižyk mano kojas, aš degu. angl.

 

Kovo 11 d.

Valstybės nepriklausomybės atgavimo dieną atšventėme kaip visuomet, tradiciškai. Į dvyliktos valandos mišias gausiai susirinko apskrities oficiozai su seniūnu priešakyje. Iškilmingas pamokslas, maldos už brolius, kritusius kovoje, gėlės, viešai demonstruojamos dosnios valdžios vyrų aukos bažnyčiai. Po to vaišės, užstalė, vienu žodžiu, tokia rutina, kad norisi išvemti save patį ir dar į tą substratą nusivalyti kojas. Nutaikęs akimirką išnešiau kailį, palikęs visą ermydėlį nusileidau šlaitu prie upelės ir patogiai užkėlęs kojas ant akmenų užsirūkiau.

Pyzdon visus tuos išverstkailius perėjūnus. Dar vakar buvę kolūkių pirmininkais, kompartijos sekretoriais, šiandien jie vėl įsisiurbę valstybei į kaklą sunkia kraują kiek žabtai išneša. Tokiems negalioja įstatymai, neprivalu paisyti elementaraus žmogiškumo. Diena iš dienos tenkindami vis gausėjančius galingųjų poreikius šiems antžmogiams  vergauja tūkstančiai nuskriaustųjų. Nematydami dienos šviesos, neturėdami vilties ką nors pakeisti, tapti daugiau žmonėmis, mažiau konvejerio sraigteliais. Gyventojų protus sistemingai plauna žiniasklaida, pigūs brangaus gyvenimo būdo žurnalai, pikantiškos aukštuomenės kronikos kužda magišką „pirk arba mirk” užkalbėjimą. Vis daugiau žmonių kiekvieną rytą prabunda tuščiomis akiduobėmis, jų žvilgsnyje nėra nieko gyvo.    

Ir kas pikčiausia, kas tikrai, tikrai pikta, tai faktas, kad būdamas jų vietoje elgčiausi lygiai taip pat. Maitinčiausi kitų lavonais be menkiausios sąžinės graužaties, ir syvai tekėtų mano veidu. Taip elgtųsi kiekvienas lietuvis. Tik duok jam kąsnį valdžios, pinigų ir nevaržomo gyvuliško sekso su bet kuo, kas tik pirmas pateks į lytinių organų regos lauką.

Nežinau, gal todėl, kad rūkiau „žolę”, o ne kretiniškas rusų gamybos „Marlboro light”, išvydau savo senelį, garbingai pasimirusį palaimingais 1989 mūsų viešpaties eros metais, atklibikščiuojantį  akmenuotu Vikstės krantu. Senelis ėjo oriai, lėtai, kartkartėmis pasiremdamas lazda, išlaikydamas jo metų brandai būdinga rimtį.  

– Kas nors nutiko? Atrodai laimingas tarsi „Maximos” kasininkė, – pradėjo pokalbį su jam būdinga pajuoka.

– Užkniso čia viskas mirtinai, – tariau ištaikęs tinkamą progą pasiguosti. Šiaip su seneliu gali pasišnekėti tik apie politiką ir mergas. Kitų temų jis nepripažįsta. – Norėčiau išsikelti į didmiestį.

– Didmiesčiai yra ne kas kita, kaip padugnių veisyklos. Prapulsi tu ten. Nors ir čia prapulsi, nėra dabar kur normaliam žmogui pasidėti. Kas gali išgelbėti padėtį? Vidurinioji klasė, apie kurią taip svajojo Sąjūdžio laikų inteligentai, vadinę ją šalies gerovės garantu? Ar tie dvylika valandų per parą ariantys, besaikio vartojimo aistros apsėsti vergai, neturintys laiko niekam kitam, išskyrus pinigų kalimą ir leidimą, gali, o dar svarbiau, nori, keisti visuomenę, pripildyti ją kitokio, ne vien pinigų dievui palankaus  turinio?

– Nežinau atsakymo, tėvuk, į tavo klausimą. Kaip mane gyvą matai, nežinau. Aš šiame kaime toliau savo nosies nieko nematau, ir nėra jokių prošvaisčių, kad kas nors pasikeis, – bandžiau nors akimirkai atvėsinti ne juokais įsiaudrinusį senolį.

– Tuo atveju, jeigu vidurinieji nepajėgūs keisti esamą padėtį, jei juos tokia padėtis tenkina, tuo turi užsiimti kiti. – Kas tie kiti, jis taip ir nepaaiškino.

 

Kovo 12 d.

Šiandieną mane aplankė nuostabus vaikas. Būdamas septynerių metų amžiaus atpėdino devynis kilometrus iš Juodaduonių kaimo priimti pirmosios Komunijos. Be tėvų palydos, kuo galėjęs pasipuošęs, patsai į kelionę susiruošė, visus poterius išmoko savarankiškai. Klausiu, kas jam patarė pas mane ateiti? Niekas, sako, tiesiog perskaitęs iš kaimynų pasiskolintą bibliją nusprendė tapti krikščioniu. Tėvai alkoholikai juo visai nesirūpina, auga pats sau. Per žiemą susitaupė pinigėlių, nusipirko katekizmą, išmoko maldas ir atėjo pėsčias. Net susigraudinau beklausydamas. Suteikęs Komuniją, savo mašina nuvežiau jį atgalios į Juodaduonius, išgyriau kiek galėdamas artimiesiems, kad tokią puikią atžalą užaugino (kaip supratau, jiems į tai buvo visiškai nusispjaut) ir dar įdaviau pinigų, taip, kad tėvai nematytų. Kartais gėlės pražysta ir sąvartynuose. Bus iš vaiko žmogus, ne kitaip.

 

Kovo 15 d.

Ši diena yra 74-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių. 44 m. pr. m. e. kovo 15-tą sąmokslininkai nužudė Romos imperatorių Gajų Julijų Cezarį. 1493-iais šią dieną Kristupas Kolumbas grįžo į Europą po pirmosios kelionės į Naująjį Pasaulį. 1820m. Meinas tapo 23 JAV valstija. 1892m. amerikiečių išradėjas Džesis Reno užpatentavo ekskavatorių. 1907m. Suomijos parlamento narėmis išrinktos pirmosios moterys. 1933m. Adolfas Hitleris paskelbė Vokietiją Trečiuoju reichu, uždraudė kairiuosius laikraščius ir košerinį maistą. 1990m. Michailas Gorbačiovas išrinktas pirmuoju Tarybų Sąjungos prezidentu. Ir dar, šiandien – tarptautinė vartojimo diena. Šiai dvokiančiai mirties kultūrai negailestingai uzurpavus pirmapradę, pamatinę laimės sąvoką visuomenei buvo primesta ydinga ir klaidinanti mintis, kad suvartojamų prekių kiekis yra lygus patiriamam laimės jausmui. Melas! Anksčiau ar vėliau tai suvoks kiekvienas, žvelgdamas į apgailėtinas savo subjauroto gyvenimo duženas. Tad būkite pasveikinti, mielieji supermarketų zombiai reklamų suvarpytomis smegenimis, atrajojantys madingus vakarykštės dienos brendus ir tikslinę auditoriją hipnotizuojančias žinutes. Skelbiu jums gerąją naujieną – pasaulio ekonomika kaista, akcijų rinkos smunka, bankai patirdami milžiniškus nuostolius užsidaro, kreditai tampa nepasiekiami, o jūs ir toliau perkate nereikalingus daiktus, važinėjatės dižiatūriais automobiliais, šiukšlinate, nuodijate aplinką teršalais. Teeina planeta velniop su savo ekosistema, ekonomika bei visais traukos ir termodinamikos dėsniais kartu paėmus. Išgyvenk akimirką, pasimėgauk viskuo, kuo gali, numalšink geidulį, juk kažkuriomis savo nemiklaus kūnelio vietomis, greičiausiai – stuburu, nujauti, kad ateina galas. Giltinė kaso dalgiu tavo nugarą, šnopuoja ir kužda tau į pakaušį: „Netrukus visi tuo paspringsite.” Gyvenk linksmai, žmogau, kas tau belieka.

 

Kovo 17 d.

Kartais atrodo, kad kai kurių dienų scenarijus rašo klounai. Štai kad ir šiandien – prieš vakarines mišias turėjau išklausyti ganėtinai tragikomišką išpažintį. Viena pasipiktinusi moteriškė skundėsi kaimynu, kuris esą neištikimas savo sutuoktinei su nebyle.

– O Sadoma, Gomora! – moters riksmas aidi per visą bažnyčią. – Jis daro TAI su kažkokia pasileidusia kurčnebyle, nepaisant to, kad jo žmona dangiškos išvaizdos būtybė, tikras grožio įsikūnijimas. Ar galite tuo patikėti? Nesuprantu, kuo ta kurčnebylė jį pakerėjo? Dar gerai, kad ne su kokia akląja ar bekoje. Ar Dievas mato, kur ritasi pasaulis?!

Bandžiau raminti ją, sakydamas, kad atgailos sakramentas skirtas nuosavų nuodėmių išpažinimui, o ne kaimynų linksniavimui, tačiau ji niekaip nesustojo, tad turėjau griežtai išprašyti lauk iš klausyklos. Žmonių į mišias susirinko nedaug. Tilpau į privalomas keturiasdešimt penkias minutes, po to skubiai užrakinęs bažnyčią pasislėpiau nuo visų klebonijoje. Kava ir laikraščiai lovoje, kas gali būti geriau? Taigi, ateinančios savaitės astrologės Jadvygos tantrinis horoskopas Avinui:

„Kiekviena pora analiniam seksui turi pribręsti, tam reikia laiko. Retai kada viskas pavyksta iš pirmo karto, nes dažniausiai bandoma per anksti, skubotai, kai partneriai dar neįgavę šimtaprocentinio pasitikėjimo vienas kitu. Kartais reikia perlipti per save tam, kad sutiktum atsiduoti ar pristabdytum nenumaldomą troškimą. Turite kontroliuoti savo seksualinį susijaudinimą. Svarbi įsiskverbimo į partnerę pajauta bei vienovė. Venkite per didelės pornografinės potekstės. Skubėjimas šiuose reikaluose visuomet pražūtingas dalykas, nes skubant galima sužeisti, ir taip atimti bet kokį tolesnį susidomėjimą šiuo reikalu. Apskritai, analinis seksas turi kažką homoseksualaus, uždrausto. Rytuose jogai tiki, kad išsiliejimas į juodąją moters angą atima iš partnerio žvėrišką energijos kiekį, todėl nerekomenduojama praktikuoti tokių santykių itin dažnai, nes tai gresia visišku vyro išsekimu, netgi mirtimi.”

Teeina visi pasaulio astrologai bybiop su tokiais horoskopais. Šiuos dalykus jie gali aiškinti vaikams su defektais, ne man. Prisiskaito žmonės visokių niekalų, paskui vaikšto Marijos žemės paviršiumi išpistomis smegenimis, apie nieką daugiau negalvodami. Pas mus kaime tokiems pasakytų trumpai ir aiškiai: „Go fuck your selfs in the ass.”*

————

* Išsikruškit. angl.

 

Kovo 18 d.

Vakarop pašokti iš lovos privertė įnirtingas beldimas į duris. Kurį laiką svarsčiau, ar atidaryti, kol galiausiai smalsumas paėmė viršų. Lauke, ant klebonijos slenksčio, stovėjo gerai įmitęs aukštaūgis žaliūkas, apdovanotas ilga varine barzda bei tankia į visus šonus susivėlusių plaukų kupeta, visiškai uždengiančia kaktą ir akis.

– Sveikas, klebone, yra kalba. Mano vardas Anastazas, dirbu vitražus bažnyčioms, o ir šiaip langus stiklinu. Pėsčias atkeliavau iš Vilniaus, priimk nakčiai pernakvot, nepavaryk prašančio, – bėrė žodžius kaip kruopas atvykėlis.

Turėjau pakviesti vidun. Kelios minutės apsižiūrėjimo, pora padrikų frazių, ir ėmiau suprasti, kad reikalai kvepia ne itin geru.  Permetęs akimis kambarius Anastazas nusviedė į kampą kelioninį krepšį  ir ilgam parimo ties langu.

– Pavasaris, moterys sprogsta kartu su medžiais, aš taip pat šiek tiek detonuoju. Kas čia per stulpai susmaigstyti prie kelio? Taip siaubingai transliuoja, gali bet kokią šventą mintį sujaukti. Negerai šitaip, bet tiek jau to. Gal turi ko nors degančio į burną, demonams apraminti? – nesulaukęs atsakymo pats ėmė landžioti po spinteles. – Kartu su Jėzumi galiu išgerti litrą degtinės, o vis tiek išlieku blaivus. Matai, be intymaus santykio su juo man žaibiškai lydosi smegenys.

Nesupratau, ką jis turėjo omenyje: alkoholį ar Jėzų, nepaisant to monologas tęsėsi. Svečias vis kalbėjo ir kalbėjo neužsičiaupdamas.

– Beje, dėl ko atvykau? Jėzus man pasakė, kad dėl tavęs vyksta kova ir kad turiu tave apsaugoti. Apsaugoti nuo demonų bei jų pakalikų. Visa savo egzistencija jaučiu – esi didelėje nuodėmėje. Turi magnetolą? Pasiklausysim, kaip Jėzus transliuoja per senus Hiperbolės įrašus. Esu paskutinis iš pranašų, tad išsiilk mano žodžio, ir mes kardu bei ugnimi atstatysime Jėzaus bažnyčią.

To man kaip ir visai pakako. Pasakiau, kad kaži kokio gėralo turiu galiniame kambaryje, kur nuėjęs tyliausiai atidariau langą ir pasipuošęs nudėvėtomis šlepetėmis bei pižama bėgomis nurūkau iki artimiausio kaimyno kviestis pagalbos. Anastazą išvežė rūškani tarsi apokalipsės raiteliai komisariato pareigūnai, nors, mano nuomone, būtų pakakę ir greitosios.

 

Kovo 19 d.

Vietiniame rajono laikraštyje atspausdintas piktas straipsnis antrašte „Griūvanti Kiesiškio bažnyčia”. Kažkokia jauna, neapsiplunksnavusi žurnalistė išdrįso užsipulti mano kuklią personą dėl varvančio parapijos maldos namų stogo bei dar keleto nežymių defektų pastato išorėje. Esą per paskutiniuosius dešimtį metų  visiškai apleidau XVIII a. architektūrinio ansamblio renovacijos darbus, prašvilpiau šiam reikalui skirtas paveldosaugos fondo lėšas ir dar bala žino ką nutaisiau. Be viso ko, jai užkliuvo mano griežtas būdas, atsainiai laikomos mišios, polinkis į alkoholizmą. Viskas parapijoje ne taip, iki klebono eilinę dieną neprisibelsi, klesti didžiausia netvarka. Vienu žodžiu -kaltina visomis mirtinomis pasaulio nuodėmėmis iš karto. Kas per gyvenimą nuodijanti pinda? Tokias viduramžiais degindavome ant laužo, nardindavome į vandenį ar bent jau padoriai išplakdavome rykštėmis. O dabar, ką gi tu šitai gamtos ir gyvenimo nuskriaustai vargetai padarysi? Gali duoti kepurę prišikti, dantį išmušti, galvą nukirsti ir dar ant kapo nusispjauti, vis tiek nieko neįtikinsi, kad ji meluoja. Reikės pašnekėti su vyskupu, gal bent jau pavyks tą velnio iškruštą bobą visiems laikams atskirti nuo bažnyčios. Ir iš kur tokios ant šios žemės atsiranda? 

 

Kovo 20 d.

Į vakarines mišias susirinko penki žmonės. Visiškų bedievių ir netikėlių kraštas. Stačiai bankrotas, o vis tiek laikiau mišias pripelijusioje, šaltoje, pelių apspistoje bažnyčioje. Graužikai, ir tie religingesni nei žmonės. Nieko nekaltinu, net savęs, yra kaip yra, bet kažkas ne taip… Pradėjęs trisdešimt aštuntus metus ėdu šprotus iš konservų dėžučių, užuot kimšęs į skrandį šiltą mylimos moters ruoštą žuvienę. Tokia situacija negali būti priimtina jokiam žmogui. Absoliuti neprižiūrimo kūno ir sielos bejėgystė, gyvojo tikėjimo trūkumas. Matyt, nesu pritaikytas šiam muštro, celibato, religinių barkodų pasauliui. Pavargau būti vienas. Norisi nuvykti į Vatikaną, sukviesti žurnalistus ir demonstratyviai pasikarti ant Švento Petro bazilikos vartų.

 

Kovo 25 d.

Naktimis mane persekioja karo kovų vaizdiniai.  Absurdas, baimė, iracionalumas, chaosas. Kankina tokie nepakeliami košmarai, kad prabundu šlapias, visas išpiltas prakaito, drebančiomis rankomis  ir nebesuvokiu, kur esu. Siaubas, kiek vaikinų negrįžo, kiek apskritai nebeturi galimybės prabusti. Karo mašina negailestingai suima tave savo gniaužtais ir traiško taip, kad dažniausiai atiduodi gyvastį, o jei per stebuklą pavyksta ištrūkti, prisiminimai tave persekioja visą likusį gyvenimą. Norisi apsikabinti pagalvę ir linguoti, linguoti, kad tas sunkus slegiantis niekis, išsklidęs ore, ištirptų. Kartais pačiais paryčiais, auštant, atrodo, jog negaliu nė krustelti, nepajėgiu atmerkti akių. Didžiulis monstriškas gyvis, užgulęs visą kūną, šnopuoja į veidą. Juntu iš jo nasrų drimbančias seiles ant savo lūpų, bandau sujudėti – nepavyksta! Pašėlusiai daužosi širdis, sunku įkvėpti. Velnias, kaip nusivažiavau. O dar sloga, kosulys, odos bėrimas. Matyt, kažkur persišaldžiau, ne kitaip. Imunitetas visiškai nusilpęs, dirbu sirgdamas, visų apleistas, be šilto maisto, artimo globos. Visur dulkės, voratinkliai, klebonijoje šėtonas koją nusilaužtų. Išsekau ir fiziškai, ir dvasiškai, nieko nebenoriu, niekas nebesvarbu. Su liūdesiu prisimenu tuos laikus, kai rimčiau susirgus Fernandas išsitiesdavo man ant krūtinės, uždengdamas kaklą savo minkšta, pūkuota, daugiaspalve uodega, ir imdavo burgzti tarsi nedidelio galingumo dyzelinis varikliukas. Nuo to man visuomet palengvėdavo, o dabar… Neįsivaizduoju, kaip reikės iš viso to išsikapstyti.

 

Kovo 26 d.

Karščiuoju, negalėdamas normaliai judėti, kvėpuoti, melstis. Temperatūra 39′9 Celsijaus, gripas laužo kaulus, be perstojo muša karštis. Skauda akis, nosį, odą, krūtinę kamuoja beprotiškas dusulys. Klebonijoje nė vieno gyvo žmogaus, kad nors kas galėtų bent stiklą vandens paduoti, kaktą suvilgyti. Dingo visi kaip į žemę, išperos. Gerklė išdžiūvus, kraujuoja, spjaudausi kažkokia neaiškia medžiaga, panašia į gleives ar pasišlykštėtinas atplaišas, skylančias nuo liepsnojančių mano plaučių paviršiaus. Prisnargliavau ištisus tualetinio popieriaus kilometrus. Rodos, netrukus pats atgrasiausias manojo vidaus tūris užtvindys visą šią Dievo reikmėms paskirtą patalpą, galinga tėkme išsiverš į ištryptą klebonijos kiemą, paskandins šitame jovale visas kaimo gatves bei pastatus su jų sukruštais šeimynykščiais, jų nevispročiais palikuonimis ir keletu vargais negalais sukombinuotų naminių gyvulių. Pats, kaip tik sugebu, vilgau nuo marškinių atplėštą audeklą spirite, vynioju į polietileną ir rišuosi aplink kaklą. Karštis neslopsta. Bandžiau pasistatyti taures, nusideginau ranką. Angelės telefonas išjungtas, zakristijonas Molėtuose. Išgraužk, kad nori. Esu visiškoje duobėje – jaučiuosi siaubingai, nepajėgiu valgyti, neužmiegu. Trūksta paprasčiausio žmogiško rūpesčio, draugiškos rankos ant peties, kurios nesugeba atstoti net visuomet išganantis  alkoholis. Manęs niekas negelbsti, aš vienas kaip pirštas, styrantis eiliniam apaštalui tarp kojų.  

 

Kovo 29 d.

Kiesiškyje man blogai, esu išsekęs nuo visiškos beprasmybės. Dvasią kamuojantis nerimas nepaliauja deginęs nė akimirką, jaučiuosi velniškai vienišas. Negaliu nieko daryti, dažniausiai gulinėju. Už lango dar viena prarasta pavasario diena. Kai aplinkui trinasi žmonės –  ištinka isterija, pasilieku vienas –  kankina apatija arba nerimas. Širdis permuša, kūnas sopa, o ego nebepakeldamas vienatvės pavargsta aukotis, trokšta būti atjaustas, mylimas. Totalus gyvenimo paralyžius. Celibato kryžius pasireiškia visu gražumu. Nėr kam manimi pasirūpinti. Vis neapleidžia siaubingas nesaugumo jausmas. Guldamasis nakčiai, lovoje įsivaizduoju virš savęs kabančią nedidelę pasidabruotą giljotiną. Ausyse taip ir skamba jos skleidžiamas „cak, cak”. Esu apimtas beprasmybės vėžio, kuris grauždamas vidų naikina mane tarsi geležį rūdys. Nežinau, ką daryti, išprotėsiu – ne kitaip. Tokia būsena lygi dvasinei mirčiai.

Dienos valandas leidžiu vienas, paskendęs liūdnose mintyse, viskam abejingas, nutolęs nuo viso gyvojo pasaulio, praradęs savyje kažką itin svarbaus ir neatšaukiamo. Religija, kunigystė, Dievo artumas man niekuomet nebuvo tvirta užuovėja, bet visgi turėjau už ko laikytis. O dabar tas sunkiai apčiuopiamas daiktas –  esminė gyvasties būtinybė – sulūžo mano viduje, sutrupėjo į mažutėlius šipuliukus, o paskui visam skausmingai ir negrįžtamai pasišalino iš organizmo su prakaito lašais, šlapimu bei kitomis dvokiančiomis išskyromis, palikdamas tuščią kevalą, kiautą be emociškai prasmingo turinio. Jau kelias dienas neišeinu į lauką, nesiskutu, nesiprausiu, beveik nevalgau, neįsileidžiu žmonių į namus. Varau juos lauk su nepakeliamai tūžmingu užgauliojimu, palydėdamas daugiaaukščiais prakeiksmais. Šie stebisi, žegnojasi, purto nuo blogų minčių apsunkusiais galvas ir pėdina šalin tarsi uodegas pabrukę šunys. Dažniausiai stebiu sustingusiu debilo žvilgsniu kokią nejudančią dėmę purvinose klebonijos lubose, bandydamas susigaudyti, kuriame likiminės sinusoidės taške atsidūriau ir kaip man iš to taško išsikapstyti.

 

Kovo 31 d.

O atrodė, kad diena bus tokia kaip visos. Niekuo neišsiskirianti, štampuota ant begalinio patologiškai banalių dienų konvejerio. Tikėjausi, kad niekas šioje žemėje nėra pajėgus nutraukti mano savigailos, savigraužos, savinaikos rutinos. Kur tau, negali būti taip blogai, kad neįvyktų kas nors dar blogesnio už jau esamą padėtį. Visatos dėsnis: „Tau blogai? Pabloginsim dar, ir tau pagerės.”

Žinia apie draugo žūtį pasiekė klausantis rytinės radijo laidos. Snūduriuodamas supamojoje kėdėje išgirdau trumpame dvyliktos valandos naujienų tarnybos pranešime nuskambėjusią frazę: „Šią naktį Kaune, Alsėdžių gatvėje kilusiame gaisre tragiškai žuvo „Lietuvos žinių” žurnalistas Audrius Šalna. Gaisro priežastys nenustatytos.” Viešpatie, kodėl tu pasiimi geriausius, o tokius pasaulio perėjūnus kaip aš laikai saugiame savo užantyje, neleisdamas nė plaukui nukristi nuo vėjų prikimštos galvos. Prieš akis iškyla bičiulio paveikslas. Regiu jį pirmosiomis mūsų pažinties dienomis, nedrąsų, baikščiai į nepažintą pasaulį žvelgiančiomis akimis. Vėliau –  kalnų perėjose kopiantį stačiausiais uolų šlaitais, naktį besišildantį prie vos rusenančio laužo. Galiausiai prisimenu grįžusį po tarnybos namo. Audrius mūšyje netekęs dešinės kojos, išdidus ir nepalaužiamas, niekuomet nedėvintis protezo, nenorintis maskuoti savo negalios. Niekad negirdėjau jo dejuojančio, besiskundžiančio sveikata, sunkia materialine padėtimi. O dabar tokia staigi, beprasmė mirtis. Gyvenimas žiaurus visais metų laikais.

Posted in GOMORA.LT | Comments closed
  • Parsisiųsti romaną

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos