VASARIS

Vasario 5 d.

Kavinėje prie manęs prisėdo smulkutė neįtikėtino grožio tamsiaplaukė, lengvai kamuojama anoreksijos. Gal kokių dvidešimties, dvidešimt vienerių metų, puošniai, bet neskoningai apsirengusi, ryškiai dažytu veidu, priklijuotais plastikiniais nagais. Žodžių ilgai į vatą nevyniojo.

– Sveikas, mano vardas Inga, ar norėtum artimiau susipažinti?

Žinoma, sutikau. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad ji jauna dvynukų motina, palikta mylimojo, gyvenanti kartu su mama ir šiuo metu intensyviai ieškanti darbo. Na, aš graudžių istorijų per gyvenimą prisiklausęs, taip lengvai manęs nepaimsi. Nieko per daug apie save nepasakodamas klausiau jos rimtu, paguoda švytinčiu veidu. Ir tada prasidėjo, tiksliau, ji uždavė esminį klausimą:

– Turiu tau įdomų pasiūlymą, ką planuoji veikti kitą sekmadienį?

– Tikriausiai dirbu, nors mano užimtumas, žinoma, priklauso ir nuo pasiūlymo. 

– Važiuojam kartu į seminarą? Jis vyks Sopote, garsiausiame Lenkijos kurorte. Turėtum puikią progą pabūti su manimi visą dieną, pažinti mane geriau. Ten tu gautum atsakymus į visus reikalingus ir svarbius klausimus. Tai padėtų lengviau priimti sprendimus, geriau orientuotis erdvėje ir laike. Suprantu, kad reikia tau pačiam leisti sužinoti apie gyvenimo paslaptį, tikrąją gyvenimo paslaptį. Tu atsidursi išskirtinėje aplinkoje, tarp sėkmingų ir laimingų žmonių, kurie tau pasiruošę atsakyti į bet kokį klausimą, suteikti svarbios, visapusiškai vertingos informacijos.

– Net nežinau, labai jau netikėtas pasiūlymas.

– Tau tereikia paaukoti visą sekmadienį nuo penktos valandos iki vidurnakčio ir turėti su savimi du šimtus litų. Nes bilieto kaina į seminarą 65 zlotai, ir dar kelionei autobusu reikia plius – minus 60 litų. Visi kiti klausimai vėliau. Taip arba ne?

– Kad nežinau, nelabai sudomino.

– Aš tiesiog noriu tave daugiau pažinti ir kad tu geriau pažintum mane, seminaras ne taip svarbu. Tiesiog turiu labai mažai laiko užsakyti tau vietą šalia manęs, kad sėdėtumėm kartu visos kelionės ir seminaro metu. Vietos suskaičiuotos, o aš trokštu, kad šalia sėdėtum tu, o ne kitas žmogus. Tavo reikalas rinktis.

Daug kalbantys žmonės naudoja įdomią techniką – jie daro pauzes sakinio viduryje ir greitai peršoka sakinių jungtis tam, kad negalėtum jų sustabdyti. Visa veido mimika parodžiau, kad neužkibau. Inga šiek tiek nuliūdo. Pokalbio metu ji sugebėjo išgerti keturias energetinio gėrimo dozes, gal todėl žodžius bėrė tarsi prisukta spyruoklinė beždžionėlė. Man jos netgi pagailo, nuleidusi rankas žiūrėjo į vieną tašką, nervingai virpindama lūpas.

– Turbūt šiek tiek persistengiau su agitacija. Kaip suprantu, greičiausiai mums nieko neišdegs. Atleiskit, aš šituose reikaluose dar nelabai patyrus, kitaip sakant, visiškai žalia.

– Nieko tokio, – paguodžiau. – Vietomis kalbėjai labai įtikinamai, vos neužkibau.

– Dėkui, jūs labai malonus, – nusišypsojo. – Tikiuosi kitą kartą man geriau pasiseks.

Atsisveikinome draugiškai, šiltais bučiniais į abu skruostus. Taip ir likau nesupratęs, kur mane viliojo: į sektą ar į finansinę piramidę. Merginos laukia didelės gyvenimo perspektyvos, įdomu, kaip atrodys mulkis, sutiksiantis užimti vietą autobuse.

 

Vasario 14 d.

Šv. Valentino diena – siaubingiausia kalendorinė šventė metuose. Masinės psichozės apimtas jaunimas nenulaiko kelnėse tūnančio žvėries, beprecedentis žmonių skaičius trinasi vienas į kitą begėdiškai apsikeitinėdami kūno skysčiais. NeduokDie, tokią dieną likti vienam ankštame bute, prigludus prie mažos įstrižainės televizoriaus, neturint šiam vakarui pakvietimo į naktinį klubą, teatrą ar jaukų dainuojamosios poezijos koncertą, negavus pigios širdelės formos atvirutės su romantišku įrašu „Made in China” ar bent jau bendradarbės, buvusios tavo simpatijos, atsiųsto SMS.

Šią dieną Silvija mane apdovanojo stulbinamai romantišku prisipažinimu: „Ak, kaip norėčiau, kad visuomet galėtum į mane atsiremti, sagstyčiau tau marškinius net ir tada, kai nepajėgtum jų užsisegti, slaugyčiau, jeigu susirgtum, maitinčiau, jei neįstengtum valgyti, balsu skaityčiau knygas, jeigu apaktum, mylėčiau, jei nepajėgtum mylėti, mano vyre.”

Tokie pareiškimai glosto širdį. Retai jaučiuosi taip mylimas kaip šiandien. Skambino Henris. Net jį apėmusi Valentino dienos beprotybės karštinė.

– Sveikas brolau, gal gali padėti? Tokia diena, o aš šitiek prisidirbęs savo šeimyniniame gyvenime, kad per šūdo kalnus dangaus nesimato. Pagalvojau, gal žmoną į kokį koncertą ar teatrą nusivesti?

– Nebloga mintis, kas konkrečiai tave domintų?

– Na, gal nueitume kartu į kokį Kauno Muzikinį Dramos teatrą ar panašiai?

– Henri, baik juokus, toks teatras neegzistuoja. Yra Kauno Valstybinis Muzikinis teatras ir Kauno Valstybinis Dramos teatras, čia dvi atskiros įstaigos. Dar galiu pasiūlyti Kauno Mažąjį bei Jaunimo Kamerinį teatrus, be to, šiuo metu Girstučio kultūros rūmuose vyksta Vilniaus teatrų gastrolės.

– Palauk, palauk… Baigi mane iš vėžių išmušti, visai nebesusigaudau. Gyvenime jokiam spektaklyje nesu buvęs, tik vaikystėje Lėlių teatre žiūrėjau „Zuikių mokyklą”, bet ir tą jau nelabai pamenu. Gal gali išrinkti ką nors tokio, kad nelabai rimta būtų, kitaip sakant, nekruštų smegenų ir kad kostiumo nereiktų vilktis?

– Na, jei taip, tai nupirk bilietus į „Smulkius vedybinius nusikaltimus”. Spektaklis apie tai, kaip nepasitikėjimas vienas kitu nuodija sutuoktinių gyvenimus. Jį rodo šeštadienį Dramteatrio mažojoje scenoje. Manau, tavo žmonai patiks.

– Dėkui už pagalbą, tu – draugas iki mirties.

Štai taip mano brangus bičiulis žengė dar vieną žingsnį kultūros link. Meilė žmonėms turi milžinišką įtaką ir veikia juos keistu, visiškai nenuspėjamu būdu. Na, jei ir ne meilė, tai bent jau pareigos ir kaltės jausmas tikrai.

 

Vasario 19 d.

– Kas ten?

– Įsileisk, čia aš, Henris. Atleisk, kad tik dabar, bet sveikinu iš visos širdies. Žaviuosi tavo nepakartojama asmenybe ir valia gyventi. Tegul tai niekados nesikeičia. Su gimtadieniu!

– Amen. Užeik į vidų, šalta. Džiaugiuosi, kad užsukai. Kokios naujienos?

– Ką tik „Eurovaistinėje” pirkau žvakučių nuo hemorojaus, supista inteligentų, biurokratų, vilkikų vairuotojų liga. Niekada nepagalvočiau, kad apie tokį nemaloniai vulgarų sveikatos sutrikimą galima taip mielai pasišnekėti su pritrenkiančiu vizualumu bei jaunyste apdovanota kasininke, kuri tau skiria begalę laiko, kantrybės ir švelnumo nepaisydama siautėjančios eilėje minios. Sistema neįgali prieš tokius gamtos perlus.

– Kas tiesa, tas tiesa, prieš tikruosius gamtos stebuklus net „Maximos” bejėgės.

– Klausyk, kas čia per kvapas? Kambarys skendi aštrių vyriškų kvepalų, amareto ir moters tonuose. Kvepia kova, korida, lytiniais organais. Šio aromato nesumaišysi su jokiu kitu. Dvelkia ką tik įvykusia bakchanalija.

– Henri, nuo tavęs nieko nepaslėpsi.

– Mane kamuoja pagirios. Pačios sunkiausios pasaulyje pagirios, kokias tik galima įsivaizduoti. Šiandien jaučiuosi gražus tarsi Andy Warholo paveikslai. Reik kažką daryti su savo įpročiais. Juk žinai, kad iš visų šia žeme vaikštančių spermatozoidų tu man patinki labiausiai, tad pasakok, ir kuo smulkiau. Gal kiek prasiblaškysiu.

– Kad nėra ko pasakoti. Tai ta pati mergina iš mūsų pasiplaukiojimo jachta. Turėjai ją matyti per Naujametinį kaukių balių. Nežinau tik, ar pameni. Kaip sakė Erlickas apie vieną jauno poeto knygą – man viskas joje gražu.

– Nei pridėsi, nei atimsi iš tokio atsakymo. Žinai, jei moteris tau tikrai brangi, duosiu draugišką patarimą. Pribadyk skylučių prezervatyve –  devyni mėnesiai ir ji tavo. Sakau tau kaip draugas. Savąją taip ir užkariavau. Tiesa, po poros metų įgriso tarsi šėtonas, tad turi būti tikras dėl savo jausmų, kitaip pasigailėsi. 

– Dėkui Henri, kaip nors ir be tavo patarimų susitvarkysiu.

– Nežinau, ar girdėjai apie tai, kad Švedijoje bus įregistruota nauja religinė bendruomenė – Orgazmo Mergelės bažnyčia. Bažnyčios įkūrėjas ir vyriausiasis kunigas (prisistatantis kardinolu) yra menininkas iš Paragvajaus. Bendruomenės moto: „Orgazmas yra Dievas ir turi būti garbinamas”. Tiesa, šiuo metu bažnyčia dar nėra labai gausi: ji turi apie 300 pasekėjų. Gal, sakau, laikas keisti profilį?

– Ir be tavo juokelių gyvenimas man nemielas. Rytais kraujuoja dantenos, nuo nemigos įplyšo lūpų kampučiai, stipriai krinta svoris. Nežinau, ar tai kas nors rimto, bet smegenis užplūsta visokios negeros mintys. Greičiausiai prisižaidžiau su narkotikais. Šie sudarkė ir taip neišpuoselėtą mano gyvybinio kiauto vidų. Dabar gendu iš vidaus, kraujas virsta pūliais, mėsa ir kiti gyvybei palaikyti būtini organai pūna, iš burnos ima sklisti negeras kvapas, akys pernelyg jautrios šviesai, gerklėje žiojasi žaizdos. Tai tarsi koks nors vėžys ar kuris kitas niekingas gyvūnas be gailesčio ėda mane iš vidaus. Pusryčiams suryja inkstą, kepenis –  pietums, plaučius ar širdį pasilieka vakarienei.

– Baik su tokiomis kalbomis, negąsdink nei savęs, nei kitų. Su narkotikais reikia rišti ir tuojau pat. Čia tau ne šnapsas, kurį gali lakti, kol pasieki dugną, tada užsidarai į kliniką, prasivalai kraują lašalinėmis ir vėl šviežutėlis. Nuvarysi save į kapus. Kas tave ant šito šūdo užsodino? Adrija? Per tą velnio bobą prarasi sveikatą, ne kitaip. Man ji niekuomet nepatiko. 

– Pats kaltas, kad įsitraukiau, nieko kito, be savęs, nekaltinu. Bandysiu nutraukti, tik nežinau, ar pavyks. Pernelyg greit įjunkau. Henri, kaip manai, ar pajėgsiu?

– Turi pajėgt, niekas, be paties tavęs, iš šito mėšlo neištrauks. Turėsi tapti Miunchauzenu.

 

Vasario 25 d.

BNS agentūra pranešė, kad šįryt savo namuose rasti Šilainių prekybos centro  profsąjungos įkūrėjo Mindaugo Vaišnoro ir jo sutuoktinės kūnai. Abu nužudyti šūviais į galvą. Apklausti kaimynai teigia nieko įtartino nepastebėję. Prokuratūra atlieka tyrimą. Siaubas, kaip nervai nelaiko po tokių naujienų. Kaip sakė klasikas, „Duokit man, broleliai, kulkosvaidį, oi duokit kulkosvaidį!”

 

Vasario 26 d.

Velnias, praėjo vienuolika mėnesių, o aš be atodairos atsidavęs visiems įmanomiems palaido gyvenimo malonumams nė piršto nepajudinau tam, kad ką nors išsiaiškinčiau apie Audriaus mirtį. Šiuolaikinėje visuomenėje pelną neša viskas, pradedant seksu, baigiant kvaila skambučio melodija mobiliajame telefone. Audriaus nužudymo priežastis greičiausiai taip pat pinigai. Pažinau žmones, kurių verslui mano bičiulis stojo skersai kelio, įėjau į jų ratą, tapau jiems savas, artimas ir… nieko. Nei mažiausios užuominos apie tai, kad būtų jį pažinoję ar bent nutuokę apie jo egzistavimą. Skaičiau Audriaus straipsnius, jo pokalbius su prekybos centrų darbuotojais apie nežmoniškas darbo sąlygas, neapmokamus viršvalandžius, išnaudojimą, panieką ir visišką nesiskaitymą. Tos publikacijos buvo viena esminių varomųjų jėgų, įkvėpusių kurtis profsąjungas, kovoti už darbuotojų teises, ginti jų žmogišką orumą. Jis neabejotinai trukdė tiems žmonėms nebaudžiamai daryti savo darbus.

 Sapnavau antžmogiškas įtampas, vidaus ir išorės kovas, galynėjausi su juodu ir baltu dievais. Juos įveikus Didysis Juodasis Jis įtikinėjo, kad Baltojo Jo nesą, bet aš nepasidaviau, be atvangos tvirtinau, kad taip būti negali, Baltasis neabejotinai yra… o pats klausiau savęs, kokia prasmė už kančios, už mirties, už visą apimančios juodumos ir baltumo ir kur yra Tikrasis Jis, kodėl man negelbsti? Dar sapne mačiau didžiulę baziliką perregimu krištoliniu stogu, moderniai fantasmagorišką, įrengtą tarsi didžiulis kosminis laivas. Vaikščiojau po jos vidų, kur viskas tviskėjo beprotiška prabanga: altoriai, paveikslai, vargonai išpuošti auksu. Aplinkui daugybė žmonių, girdisi grigališkieji choralai ir kažkoks keistas žvangėjimas. Jausmas toks, tarytum kažkas negerai aplinkoje. Lyg ir viskas kaip turi būti, tik… Pagaliau suvokiu, mane tiesiog perskrodžia akinantis nušvitimas: aš ne bažnyčioje, o milžiniškame turguje. Šventovė virto prekyviete, kur viskas perkama ir viskas parduodama. Visai kaip toje istorijoje, nutikusioje Jėzui. Prabudau siaubingos būsenos, lyg pamišęs naktinis drugys, aptikęs šviečiančią elektros lemputę, blaškausi niekaip nerasdamas vietos. Mane kamuoja šventas įniršis, norisi paimti ir sudaužyti viską į šipulius, nagais nusidraskyti odą arba susiskaldyti galvą į priešais mane tobulai sumūrytą sieną. Viskas baigta, nebematau jokio galimo problemos sprendimo. Visiškas bet kokios prieinamos informacijos trūkumas, ši nežinia tiesiog plėšia čerpes nuo stogo. Belieka įsibėgėti ir, išvysčius maksimalų greitį, iš visų jėgų trenktis į tuos supistus pragaro vartus. Ilgiau laukti nebėra prasmės. Kas bus, tas bus, juk net ir Jėzus, būdamas ypatingai taikios prigimties, neištvėręs nusiaubė prekijų turgavietę. Šie žmonės, parsiduodantys už gardesnį duonos kąsnį, neturintys nieko švento, jie, o ne kas kitas ir nužudė Audrių. Atėjo metas patirti visą mano įnirčio rūstybę. Negaliu teigti, kad neturiu ką prarasti. Velnias, taip galėjau pasakyti prieš metus, tačiau viskas pasikeitė. Mano kūne vėl pulsuoja gyvybė. Buvau miręs, dabar prisikėliau. Šlovė Visagaliui už tokį stebuklą! Laikas mokėti skolas, nes Dievas mato, kažkas ne taip Danijos karalystėje, ir aš su tuo taikytis nežadu. Nusprendžiau imtis kardinalių, išimtinių priemonių. Radikali situacija reikalauja radikalaus atsako. Laikas kirsti Gordijaus mazgą iš peties, ir aš tai nedvejodamas padarysiu. Rytoj. 

 

Vasario 27 d.

Iš pačio ryto prikėliau iš lovos Gvidą. Pasakiau aiškiai ir nedviprasmiškai – tai ilgiau tęstis negali. Apmetėme artimiausių veiksmų planą, išanalizavome sumanymo sėkmės galimybes ir pavojų, su kuriuo susidursime ateityje. Tuomet internetu nupirkau Gvidui lėktuvo bilietą į Škotiją, išsiėmiau iš banko visas likusias santaupas, įsigijau būtiną operacijai amuniciją. Pagrobti Nidą ir Aleksandrą buvo mano sumanymas. Daugybę laiko praleidau svarstydamas, kas gali slypėti už Audriaus mirties, ir visuose tyrimo etapuose šmėkščiojo jų vardai. Šie tipai privalėjo žinoti, kokia nelaimė ištiko mano draugą, neabejoju, kad gerai pasvilinęs padus, gausiu informacijos ir apie Mindaugo Vaišnoro nužudymą. Karo patirtis vėjais nenuėjo. Nespėjus net mirktelėti abu užrištomis akimis atsidūrė mano namo rūsyje. Prikaustėme juos prie radiatoriaus, virš galvų paleidome tekėti ledinį vandenį. Davę kelias ilgas kaip amžinybė valandas pasikankinti nežinioje nuėmėme nuo akių raiščius.

– Garbūs ponai, leiskite paskelbti jums gerąją naujieną: palaiminti tie, kurie Dievo rūstybę patiria šiame, o ne anapusiniame gyvenime.

– Tai tu ir esi ta Dievo rūstybė? Nejuokink, – bandydamas suvokti, kas ką tik įvyko, Nidas stengėsi išlaikyti ramybę.

– Dar pažiūrėsim, ar ilgai juoksitės, Gvidai,  apliek juos vandeniu.

Šis padarė ko prašomas, tada atvilkęs iš mašinos ištrauktus laidus su gnybtais  prijungė juos prie išplėšto iš lizdo elektros kabelio.  

– Dėl Dievo meilės, jūs gi tikintis žmogus, – netikėdamas savo akimis išlemeno Aleksandras. – Nesuprantu, kodėl taip su mumis elgiatės?

– Tamsta esi gnyda, o ne Dievo tarnas, – Nidas, kaip žinia, nepasižymėjo santūrumu. Atsakiau ramiai, apgalvodamas kiekvieną žodį.

– Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad šitaip elgtis mane verčia keletas priežasčių. Pirmiausia, ramybės neduoda baimė, kad galiu virsti gyvu gėrio lavonu žiūrėdamas į begalinį šio pūvančio pasaulio grožį bei harmoniją. Antra, ką taip pat svarbu paminėti, tikras mano karo tarnybos draugo lavonas, virtęs anglimi ir pelenais vieno iš jūsų kompanijos dėka. Ir, žinoma, trečia, aš taip elgiuosi priėjęs ribą, kirtus kurią gausios mano kantrybės atsargos negrįžtamai baigėsi. Per visą pažinties su jumis laiką prisižiūrėjau tokių dalykų, kad norom nenorom atėjo laikas pateikti sąskaitas. Gvidai, įjunk elektrą.

– Jūs neišdrįsite, – Aleksandro balsas drebėjo.

– Žudymas – pirminė ir pagrindinė kario užduotis, tikroji jo profesijos esmė. Patikėkit, jis tai padarys, – sulig šiais mano žodžiais Gvidas prilietė gnybto galu vandens klano paviršių, ir du prirakinti kūnai ėmė tampytis purtomi siaubingų traukulių.

– Nieko iš manęs neišpešite, prisiekiu, aš nieko nežinau, – pro sukąstus dantis iškošė Nidas.

– Gvidonai, išjunk srovę, metas pasikalbėti.

Palinkęs virš pat galvos įrėmiau į Nido krūtinę peilį. Šis sušvokštė nesavu balsu:

– Neabejoju, kad čia purvini Adrijos darbeliai, ji tave įkalbėjo. Supista karalaitė ant bybio. Ar esi kada girdėjęs seną kaip pasaulis išmintį? Jei moteris atrodo kaip kekšė, elgiasi kaip kekšė, tai dar nereiškia, kad ji nėra kekšė.

– Paaiškink savo žodžius.

– Adrija dažnai žaidžia žaidimus, kurių rezultato pati nenutuokia, tačiau ši nežinia neatleidžia nuo atsakomybės. Tuo metu, kai susipažinome, joje gyveno dvi būtybės. Bėgant metams mane pavergusi jautri mergaitiška Adrija pasirodydavo vis rečiau, užleisdama vietą nuožmiajai, valdingajai. Dovanodavau jai tik dėl trapios moteriškos prigimties bei meilės, tad ji žinojo, kad gali tai sau su manimi leisti. Mūsų santykius suvokiu kaip keistą, įdomų, miglotą, nors, žiūrint iš šalies, gal kaip tik tuščią, permatomą, amoralų eksperimentą, ko gero, pareikalausiantį vieno iš mūsų mirties arba beprotybės. 

– Ir visgi, kaip žuvo Audrius? 

– Kaip tu nesupranti? Nepakęsdama būti atstumta Adrija pati nužudė Audrių, nugirdė, o po to padegė gyvą. Būdama plėšri, aikštinga patelė ji niekuomet ir niekam nėra atleidusi ar pasigailėjusi. Ji – kerštingas monstras, siaučiantis tarsi kaubojus iš „Menantis pikta”.

– Netikiu tavimi.

– Čia ne tikėjimo, o faktų klausimas. Visureigis, kurį matė kaimynai, jos nuosavybė. Automobiliu turėjome atsikratyti iškart po gaisro. Taip ir galvojau, kad kas nors vis tiek turėjo pastebėti prabangią mašiną. Neabejoju, kad tavimi ji pasinaudojo, norėdama suvesti senas sąskaitas. Ką gi, kaip matau, pavyko. Mylėjau Adriją, nes ji palaikė mane dar tada, kai buvau niekas. Tiesa sakant, neturėdamas jos aš ir esu niekas, tuščia vieta, su keletu nulių sąskaitoje. Pyzdon visa tai, nusibodo. Kažkodėl prisiminiau viena irakiečių sugautą kareivį. Jam ruošiasi kirsdinti galvą, filmuoja tikėdamiesi įamžinti jo baimę, o jis ištaria paskutinius žodžius: „Žiūrėkit, kaip miršta italai.”

Sulig šia fraze Nidas įtempė virves, susmukdamas nuoga krūtine ant mano peilio ašmens. Nespėjau atsitraukti, ištiestos rankos sugavo orą. Akimirkai viskas apmirė. Tyloje sustingęs iš siaubo stebėjau nejudantį kūną. Tūkstančiai minčių vėjais prakošė mano smegenis. Kas dabar bus? Ką mes padarėme, peržengę visas galimas žmogiškumo ribas? Ar vertėjo? Ar tikrai buvo verta pažvelgt į patį bjaurasties veidą? Ką tikėjomės jame išvysti? Susitepę nekalto žmogaus krauju pasmerkėme save amžinai pražūčiai.

– Gyvens niekšelis, – pertraukė tylą Gvidas. – Šį peilį pirkau bulgarų atrakcionų parke, tiksliau pasakius, ne pirkau, o išlošiau tire. Šimtaprocentinis elastingas hidrokarbonato polimeras, suprask gumos muliažas. 

– Gvidai, aš tave dievinu.

 

Vasario 28 d.

Pačiais paryčiais grįžau pas savo moterį. Ji pasitiko mane apsimiegojusi, nuostabos sklidinomis akimis. Apsikabinau ją, per liemenį tvirtai apglėbdamas rankomis, ir kilstelėjau į orą.

– Atrodai dieviškai, siaubingai tavęs pasiilgau. Mano kelnėse styro Eifelio bokštas.

– Nejaugi?!

– Bičiulis iš Paryžiaus parvežė raktams susegti. Mastelis vienas su šešiais tūkstančiais keturiais  šimtais. Puiki priemonė sužadinti romantiškiems jausmams.

– Pokštininkas. Nejaugi tu tiki tokiais prietarais? Oi, mano naktiniai krenta, – Silvija pasitaisė ranka smunkančią petnešėlę.

– Žinau vieną prietarą, jeigu naktiniai krenta.

– Kokį?

– Nusimesk, pasakysiu.

– Ei, aš rimtai klausiu.

– Aš irgi rimtai. Maukis kelnes, bučiuosimės.

Nuskambėjus nepadoriam pasiūlymui Silva lėtai nusismaukė apatinius, tada atsargiai išlipusi iš jų atsigulė ant grindų pasikišdama po sėdmenimis pagalvėlę taip, kad galėčiau į ją geriau patekti. Užguliau ją visu sunkumu, prieš tai nuo kojų ligi galvos apibėręs bučiniais, paskutiniu „kontroliniu” pataikęs į kaktą. Tai buvo išskirtinis seksas, toks, koks nutinka kartą ar du per visą gyvenimą. Tarsi sprogtų nedidelio kalibro visata, nesuvaldoma branduolinė reakcija kiekvienoje kūno ląstelėje. Atsivėrė durys į niekur, ir aš pro jas iškritau. Pribloškiantis dviejų sąveikaujančių biologinių kūnų energetinis laukas išsiurbė mane į beorę erdvę tarsi dūžtančio erdvėlaivio astronautą. Buvau pamėtėtas į viršų ir sprogau lyg milijonas kiniškų fejerverkų, iššautų švenčiant raudonojo ugnies drakono metus. Sėklos išsiveržimas man visuomet asocijavosi su pralaimėjimu, tačiau šį kartą buvo kitaip. Silvijos veidas spinduliavo šypsenas.

– Aš patyriau jį.

– Ką?

– Orgazmą. Pridėk ranką prie mano pilvo. Jauti kaip dilgčioja?

– Jaučiu.

– Netikėjau, kad gali būti taip gera. Visame kūne šėlsta elektros srovės, trūksta oro, beveik alpstu. Tu tiesiog neprilygstamas meilužis, geriausias, kokį kada nors teko sutikti. Esu tokia laiminga, tokia lai…

Silvija mirė labai netikėtai. Buvo be dešimties minučių aštuonios. Sustojus širdžiai, laikiau jos galvą ant savo kelių. Verkiau, ašaros krito ant stingstančių lūpų, blakstienų, kaktos, ritosi mėnesienos balkšvą įgaunančiais skruostais. Aš – purvinos žemės grumstas, sviestas iš nevilties į nepasiekiamus viešpaties langus, nepajėgiau jos išsaugoti. Jaučiau, kaip įnirtęs trenkiuosi į nepermaldaujamą dangišką stiklą, beviltiškai slystu glotniu poliarizuotu paviršiumi, tokiu tamsiu ir neperregimu, nepažiniu net labiausiai įgudusiam žvilgsniui. Dar viena akimirka ir manyje atsiveria nepasotinama kiaurymė, juodoji skylė, siurbianti iš vidaus visa, kas gyva. Per vieną naktį tapau savo paties iškamša. 

 

 

 

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Įsigyti romaną:

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos