SPALIS

Spalio 1 d.

Brėkštantis Kauno dangus kaip reta giedras ir (nepabijokime to žodžio) žydras. Prabudusio miesto parkus glamonėja ruduo, žmonės šypsodamiesi šildosi saulės atokaitoje, upėse mirksta paskutinai žvejai, gatvių šlavėjai nervingai gniaužo rankas nujausdami lapkritą. O vienas apsnūdęs miestietis atsikėlė ta koja ir pratarė sau tyliai: „Šiandieną būsiu geresnis nei vakar. Mylėsiu savo moterį, elgsiuosi su ja tarsi su dievybe. Būsiu dėmesingesnis aplinkiniams, jautresnis kenčiantiems. Nebežiūrėsiu pornofilmų dažniau kaip kartą per savaitę. Nepiktnaudžiausiu svaigiaisiais, nerūkysiu žolės. Paklaustas, kodėl mano veidą puošia šypsena, draugiškai atsakysiu: šią dieną pasaulis man šypsosi, aš tiesiog atsakau taip pat.”

 

Spalio 5 d.

Anot naujienų agentūros EFE, Ribeirao (San Paulo valstija, Brazilija) katedroje tikintiesiems buvo įrengta nauja aukų rinkimo sistema. Aukoti naudodamiesi kredito kortele tikintieji galės jau nuo pirmadienio. Naujoji sistema tikintiesiems leis ne tik aukoti, bet ir atsiskaityti už paslaugas – krikštynas (21 USD) ar vestuves (110 USD). Pirmadienį šventinama sistema veiks tik ne mišių metu – per mišias aukos bus renkamos tradiciškai. „Jei sistemą naudotume per eucharistiją, mišios taptų komercinėmis”, – paaiškino Zanardo, kunigas, be kita ko studijuojantis įmonių administravimą. Jis patikino, kad naujoji sistema įdiegta atsižvelgiant į tikinčiųjų prašymus. Ši sistema pakeis senąją prie bažnyčios durų buvusią geležinę dėžutę, į kurią buvo dedamos aukos.

Tuo tarpu Suomijoje siekiama įdiegti sistemą, kuria tikintieji galėtų pinigus aukoti SMS žinutėmis, nors ir nedalyvautų mišiose. Anot Oulu miesto katedros kanauninko Matti Pikkarainen šį klausimą jau kitą mėnesį ketina svarstyti nacionalinis Bažnyčios susirinkimas. Bažnyčia esą pasirengusi tokiam „šiuolaikiškam” sprendimui. „Neišeidami iš namų paaukoti taip pat galėtų ir tie, kurie klausosi mišių per radiją, televiziją ar internetu. Šiuo metu žmonės retai lankosi bažnyčioje”, – apgailestavo dvasininkas.

Va taip, brangūs broliai ir seserys, sakėte norite sulaukti reformų, Bažnyčia pasiruošus keistis, skelbiame jums gerąją trečiojo tūkstantmečio naujieną – pinigai kalba, o mes klausomės uoliai ištempę ausis, kaip ir visuomet!  

 

Spalio 8 d.

Dienos metu, palaužtas darbo parapijoje, palinkau virš raštinės stalo ir užsnūdau. Mane retai lanko košmarai, bet šis pasitaikė įstabus. Nežinia kaip atsidūriau kalėjimo kameroje. Atsipeikėjau tamsoje, prirakintas grandinėmis prie elektros kėdės. Aplinkui nė gyvos dvasios. Negaliu pajudinti riešų, burna užklijuota, o virš galvos ore kybo milžiniškas megafonas, iš kurio sklinda isteriškai šiurpus Silvijos balsas:

– Tu, arogantiškas šūdžiau, sumautas pisuokli, kodėl nuolat sakai, kad mano gyvenimas neturi prasmės?! Aš dėkinga likimui už kiekvieną į mane sulindusį pimpalą. Manai, kad ryju, skečiu kojas ar leidžiu panardyti į tamsiąją, tuo būdu siekdama patenkinti tavo apgailėtiną menkavertį geidulį? Negi visi vyrai tokios perdėtai geros nuomonės apie save? Jau pakankamai su jumis atsipista, laikas iškloti teisybę: nė velnio, tai netiesa. Gultis su vyrais mane verčia vienui vienintelis faktorius – tai nežabotas mano pačios tarpkojo alkis ir niekas daugiau. Nėra geresnio narkotiko už seksą. Kartais per dieną turiu nuo dešimties iki dvidešimties tikrų vyrų, su kietais, daug kietesniais nei tavo. Niekuomet neturėjai pasiūlyti nieko vertingo, ko nors, kas galėtų mane nors kiek sudominti. Pasiilgau, kad kas gerai mane išdulkintų, paimtų jėga, o ne pezėtų apie kažkokius jausmus ar aukštesnes materijas. Tokius kaip tu vartoju tuzinais, tarsi higieninius paketus per mėnesines. Panaudojai, atvėrei šiukšliadėžę, išmetei. Kam tu toks reikalingas? Užsipisk grabais su savo gyvenimo prasmės paieškomis, dievotyra ir visa ta pederastiška juodaskvernių instancija. Man tavęs nebereikia, sukramčiau, išspjoviau, laisvas.

Pabudau visas šlapias, išpiltas prakaito, delnuose glemždamas švarką, kuriuo buvau užsiklojęs. Dvokianti nelaimės nuojauta skverbiasi pro mano šnerves paralyžiuodama iš baimės styrantį kūną. Nebežinau, ko griebtis. Jausmas toks, kaip vaikystėje, kai sapnuose regėdavau verdančius akvariumus su gyvomis žuvimis viduje. Po to visuomet kas nors nutikdavo. Kas nors tragiškai baisaus ir neatšaukiamo, galinčio sulaužyti mano gyvenimą iš esmės.

 

Spalio 14 d.

Marmurinis ruduo, rūkai, melancholija, menas. Be meno kaip be oro dūstu, vanduo užlieja mano plaučius, sprogdindamas visa, kas gyva mano liūdnoje esybėje. Gal todėl šis savaitgalis tikra atgaiva. Visas tris dienas lankiausi „Kauno kino festivalio” renginiuose. Peržiūrėjau aštuonis filmus, per dieną po du. Pradedant švediškuoju „ABBA – The Movie”, baigiant graudžiai juokingu serbų režisieriaus Stefano Arsenijevič darbu „Meilė ir kiti nusikaltimai”. O kur dar sudėtingas, gilus, nekomercinis Airijos kinas. Toks menas ne glaisto, o drasko randus, atnaujina kraujuojančias žaizdas, primena mums, kas gyva ir tikra. Pasikroviau, išjaučiau, bet ir išsiderinau vienu metu. Nenusakomai gera pasinerti į svaigius sapnų ir vizijų pasaulius, nes gyvenime realybė dažnai elgiasi priešingai – apgaubia ir paskandina savyje tarsi begarsis, juodai baltas brolių Liumjerų kinas ir niekuomet nepaleidžia.

Tarp kitko, su didžiu liūdesiu turiu pastebėti, kad mano vakarų fronte telkiasi debesys. Kažkas negerai, tik dar negaliu tiksliai pasakyti kas. Jaučiuosi pakankamai vienišas net ir tada, kai ji guli šalimais, šneka apie kažkokius jai rūpimus dalykus, pasakoja savo nuotaikas, dienos įvykius, kurie niekaip su manimi nesusiję. Arba dar blogiau, įvykius, kurie susiję su asmenimis, vyrais, kurių vietoje galėjau būti. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi visiškai vienas. Nežinau, ką daryti, esu bejėgis ir sutrikęs, praradęs gebėjimą priimti racionalius sprendimus.

 

Spalio 15 d.

Mane pasiekė žinia, jog Šilainių prekybos centre įkurtos profsąjungos vadovas Mindaugas Vaišnoras vos per mėnesį gavo tris drausmines nuobaudas ir buvo atleistas iš darbo. Jam pareikšti priekaištai už itin prastą apsaugos organizavimą ir aplaidumą darbe, nors aptariamu periodu neužfiksuota nė viena vagystė ar kitoks prekybos centro turto niokojimas. Tuo pat metu papeikimai buvo išrašyti dar dešimčiai profsąjungos aktyvistų, septyni iš jų jau nebedirba tinkle. Įmonės atstovai suskubo patikinti, kad šis atleidimas visiškai nesusijęs su profesinės sąjungos jų parduotuvėje atsiradimu. Esą atleistieji padarė tokių pažeidimų, kurių įmonė netoleruoja. Akivaizdu, kad darbuotojai nusižengė pagrindiniam prekybos centrų dievukų įstatymui: „Nekurk profesinių sąjungų!”, kitų galimų nusižengimų čia ir su mikroskopu neįžvelgsi. Nėra jokių abejonių, kad verslininkai siekia sunaikinti jiems neparankų darbuotojų susivienijimą. Tikiuosi, nukentėję judėjimo aktyvistai apskųs tinklo vadovų sprendimą teismui, tačiau bylinėtis su milijardinėmis lėšomis disponuojančia pinigų sunkimo mašina dalykas ganėtinai beviltiškas.

 

Spalio 17 d.

Susipykom visiškai, dėl kažkokio menkniekio. Ji nustojo kalbėtis, išėjau trenkęs durimis, palikau raudančią ant vonios grindų. Norėjosi sudaužyti viską į šipulius, negrįžtamai. Po to grįžau, apsikabinom, apsiverkėme kartu, nurimom, mylėjomės visą naktį kaip niekada. Tarsi koks apsėdimas ar negera lemtis. Kas gali pasakyti, kur veda tokie santykiai? Kokia jų prasmė? Jaučiuosi labai pavargęs…

 

Spalio 19 d.

Tik įėjęs pro Silvijos buto duris pajuntu, kad kažkas ne taip. Ji pasitinka mane koridoriuje, užstodama kelią į kambarius. Žvelgia labai keistai, lyg koks kiaulystę iškrėtęs šuo, kaltai vizgindama nesamą uodegą. Akys liūdnos, lūpų kampučiai virpčioja, veidas šlapias nuo ašarų. Bando kažką sakyti, bet iš burnos neišsiveržia joks garsas, dantys sukanda skruostus. Įsivyrauja nejauki tyla. Stovime vienas prieš kitą metro atstumu, baikščiais žvilgsniais tyrinėdami erdvę. Mano galvoje sukasi tūkstančiai įvairiausių minčių, šimtai variantų baisumų, kurie galėjo nutikti. Kad tik viskas gerai su Juozapu, kad tik jam nebūtų ko nors atsitikę. Viešpatie, pasigailėk, kad tik ne su Juozapu. Galiausiai ji prataria:

– Nežinau, kaip tau tai pasakyti, bet būk geras, pabandyk tai priimti šaltai, – Silvija gniaužo rankas, jos balsas dreba. – Iš Romos parsivežiau prancūzišką slogą – triperį. Pasigavau jį nuo kažkokio vengrų aktoriaus „Pompėjos naktų” filmavime. Tau taip pat vertėtų pasitikrinti.

Mano reakcija į jos žodžius siaubinga. Keiksmai ir prakeiksmai išsiveržia iš vidaus tarsi Vezuvijaus lava, amžiams sunaikinusi prakeiktą visuotinių nuodėmių irštvą.

– Kale, kaip tu galėjai man šitai iškrėsti?! Ką tu sau galvojai šitaip nesisaugodama? Ar bent gali prisiminti, su keliais nuokrušomis esi gulėjusi per savo supistai trumpą gyvenimą?

– Nežinau, sunku suskaičiuoti. Manau, koks šimtas penkiasdešimt bus. Tačiau gyvenau tik su dviem, ir vienas iš jų buvai tu, kiti – tiesiog nevykę nuotykiai arba darbo partneriai. Tai tiktai darbas, varginantis, sekinantis darbas, nieko daugiau, – galėjai girdėti, kaip ji tankiai kvėpuoja, po to sunkiai rydama vidinį skaudulį drasko nuo savęs papuošalus. Akys pilnos ašarų, lūpos šykščiai sučiauptos. Dar akimirka ir ji užsikniaubia į pagalvę. Aš išeinu.

Lauke įkvėpiu gurkšnį oro, pasaulis aplinkui pašėlusiai sukasi, žemė maišosi su dangumi, viskas griūva. Kažkaip įsėdu į mašiną, autopilotas nuvairuoja iki artimiausios poliklinikos, be eilės prasibraunu į registratūrą, sakau, skubus atvejis, duokit siuntimą, nuo to priklauso mano gyvybė. Aiškiai perdedu, matyt, atrodau išties dramatiškai, nes registratorė, įteikusi taloną, pavymui dar sušunka: „Eikite be eilės!”

514 kabinetas. Sena bjauri venerologė, tikriausiai nebarškinta nuo praeito tūkstantmečio laikų, palinksta ties mano sergančiu peniu, užsideda akinius, įsižiūri, atšoka ir kartėlio persmelktu veidu ištarška tarsi įsiutusi rašomoji mašinėlė:

– Tai pasibaisėtina! Ką jūs sau galvojate, kunige? Ar susimąstote apie tokį palaidą gyvenimo būdą, jo padarinius? Kur jūsų padorumas?!

Nužvelgęs ją įdėmiai, su tariama užuojauta, tylutėliai pratariu:

– Sunkus tamstos darbas, daktare. Tarsi banko kasininkės – pinigų krūvos, o visi svetimi, ne Jūsų. Kaip visa tai ištveriate?

Urologės veidas keistai virpteli, burna žiojasi kažką sakyti, nervingai iškyla drebantis rodomasis pirštas, ji klaikiai rikteli:

– Neškite iš čia savo šlangą. Durys ten!

Užsisegęs klyną oriai išeinu. Turėsiu susirasti kitą specialistą, mažiau puritonišką, daugiau diskretišką, labiau vyrą.

 

Spalio 21 d.

Nepakeliamas sopulys maudžia juodu nerimu užnuodytą kraują pumpuojantį mechanizmą. O kas, jei ji niekuomet nepaskambins, ištrins mane iš savo atminties, mobilaus telefono, skverų, alėjų, parkų, kuriais kartu vaikščiojome, naktų, kurias praleidome susiglaudę, kvėpuodami, lytėdami, rydami vienas kitą. Nebeliks dialogų, šypsenų, prisilietimų, svajonių, planų, o galiausiai vilties, kad viskas gali būti kitaip, geriau, negu iš anksto nulemta. O kas, jei aš jos daugiau niekuomet neišvysiu, ir jos atvaizdas, prisiminimai apie ją blausis mano atmintyje nykdami tarsi nuostabios smėlio pilys, pustomos negailestingo vėjo. Nejaugi statinio grožis privertė mane jį sugriauti? Aš kvailys, bukaprotis, visiškas inbicilas, paleidau iš savo rankų svajonių moterį, žmogų, kurį taip mylėjau, vienintelę kada nors turėtą šeimą. Ji kankina tyla, abejingumu. Tikriausiai kentėdamas turiu ją paleisti eiti savo keliu, bet tai neįmanomai sunku. Skausmas, tuštuma, depresija, vienišumas… Manoji religija nesuteikia vilties. Kas man atleis? Buvau apgailėtinas egoistas. Iš manojo vidaus bjaurasties randasi šis neatšaukiamas pasmerkimas vienatvei. Skendint nežinioje beviltiškumo persmelkta būsena apglėbia tarsi vėžys, negailestingai ėsdama pačią mano esmę. Įsiaudrinu nuo nežinios, pavyduliauju, verkiu. Širdis randuota, nestipri, galva maišosi. Turiu darbų, bet ta kančia… Būsena, kai nieko nebegaliu daryti. Jau tris savaites blaivus, bet ir tris dienas vienas. Esu gyvas tikėjimu, kad pakelsiu didžiausią Dievo bausmę – save ir Ją. 

Nėra pasigailėjimo ir atleidimo man šioje žemėje už tai, ką padariau. Viešpatie su visais viešpačiukais, būk man teisingas.

 

Spalio 23 d.

Automobiliu vos neįvažiavau į Nerį. Esu apsirijęs vaistų, nesimaudęs, nesiskutęs, psichiškai persitempęs. Nepamenu, kad būčiau kada tokioj duobėj, jaučiuosi visiškai suskilęs, draskomas viduje demoniškų dvasių, pertemptu protu, nuo nemigos išsekusiu organizmu, visiškai apleistas ir vienas. Kaip tyčia, vakar turėjau laidoti jaunutę dvylikos metų mergaitę, siaubingai vėžio sudarkytu kūnu. Tarsi man savų nelaimių negana. Dievas visa jėga leido patirti pagundų ir nuodėmės dugną, mirties baimę ir neišvengiamą bausmės artėjimą. O siaube, jaučiu, kad palikdamas Silviją tarsi kažką nužudžiau. Man nėra atleidimo. Jėzau, ką daryti?! Nuotaikos mainosi nuo rezignacijos, nuolankumo iki savigailos ir pykčio. Nieko šiame gyvenime nebenoriu, viskas slysta iš rankų, totali apatija, baigta. Todėl, į viską spjovęs, nusprendžiau pasinaudoti „paskutinės minutės” pasiūlymu su grupe Kauno arkivyskupijos kolegų leistis į maldininkų kelionę po Izraelį, aplankyti įsimintinas Šventosios žemės vietas. Kurijos pagalba gavau nuolaidą bilietams, todėl kelionė atsieis trečdaliu pigiau nei įprasta. Galbūt tai padės užsimiršti, išlaižyti žaizdas. Niekas taip neapvalo proto, kaip nauji horizontai. Rytoj manęs laukia varginantis lakstymas po parduotuves. Reikia įsigyti kelioninį lagaminą, sportbačius, maudymosi reikmenis, kremo nuo saulės, fotoaparatą, turistinių brošiūrų, žodžiu, visa tai, ko po kelionės daugiau niekuomet nebeprireiks. Velnias, kaip nekenčiu tąsytis po netikėliams skirtus prekybos molus, matuotis gamykla dvokiančius drabužius, atsakinėti įkyrioms pardavėjoms. Mieliau jau tiesčiau asfaltą saulės atokaitoje ar gramdyčiau samanas nuo geležinkelio pabėgių. Už ką man visa tai, Viešpatie? 

 

Spalio 25 d.

Lėktuvas pakilo be sutrikimų. Šiek tiek užgulė ausis, tad stengiausi to pojūčio atsikratyti žiovaudamas. Malonus vyriškas balsas per mikrofoną pranešė: „Šiuo metu skrendame 10 000 metrų aukštyje, temperatūra už borto minus 70 laipsnių Celsijaus. Patogiai įsitaisykite, galite atsisegti diržus.”

Visi atsisegė, atsipalaidavo, pradėjo megztis pokalbiai. Pašnekesiai vyko išmintingai pasirenkant neformalias laisvalaikio, kelionių, automobilinių naujovių temas. Buvo juntama ganėtinai pakili turistinė nuotaika ir netgi šioks toks draugiškumas, paprastai nebūdingas mūsų klano nariams, vyresnybės akivaizdoje.

– O kaip žmonės laidos, kai didesnė dalis vyskupijos kunigų išvykę į užsienį? – neatsargiai sudrumsdamas tik bepradėjusią įsivyrauti darną pasiteiravo Karmelitų bažnyčios vikaras Vaidevutis Markevičius. Klausimas sulaukė staigaus Šančių klebono atsako:

– Dėl to problemų nebus. Morgo darbuotojai prifarširuos šaldytuvus iki viršaus nabašnykais, o mes grįžę sulaidosim per dieną savaitės normą ir tiek tos bėdos. Jeigu grįšim gyvi, sveiki, žinoma. Man, pavyzdžiui, įdomu, jeigu sudužtų lėktuvas, kas nors iš čia esančių patektų į dangų?

– Stiuardesė, – mestelėjau atsainiai ir tuoj pat pasigailėjau. Visi, sėdintys aplinkui, kažkaip keistai į mane sušnairavo. Po nejaukios pauzės turėjau priverstinai pabaigti frazę. – Na, ir, be abejo, vyskupas, šventas žmogus.

Per saloną nusirito palengvėjimo atodūsių banga, o mes su Šančių klebonu mostelėjome sutrikusiai stiuardesei prašydami papildyti senkančias alkoholio atsargas.

Pirmąją kelionės Jėzaus pramintais takais dieną mus pasitiko nežmoniškas karštis. Permirkome prakaitu dar nespėję nusileisti lėktuvo trapu. Drabužiai lipte lipo prie odos. Šiaip ne taip leisgyviai sulipome į autobusą ir apžiūrėję keletą vietinės reikšmės įžymybių, norėdami atsigauti, užuot dalyvavę planuotose  mišiose vieningai sutarėme  pailsėti prie Negyvosios jūros. Saulei skrudinant odą maloniai leidome laiką paplūdimyje, kol vienas kurijos veikėjų, jau trečią kartą besilankąs Izraelyje, paragino mus bristi į vandenį, patirti tikruosius kūno malonumus. Tada viskas ir prasidėjo. Stebinčiam iš šalies vaizdas turėjo pasirodyti panašus į „National Geographic” transliuojamus reportažus. Tarsi būrys pabaidytų jūros vėplių apsunkusiais nuo ėdalo pilvais pasileidome ristele į bangas, klimpdami į visą Mendelejevo lentelę savyje turintį dumblą, pačios Egipto karalienės Kleopatros naudotą ypatingoms kosmetinėms kūno procedūroms. Virtę, kliuvę vienas už kito dar krante, pasiekę vandenį pakibome jūros paviršiuje lyg meškeriotojų plūdės. Kad ir kaip stengėmės, negalėjome pasiekti kojomis dugno ar apsiversti ant pilvo. Bet kuris neatsargus judesys grasino panardinti sunkiai atkeliamą nuo vandens paviršiaus galvą į trisdešimties procentų natrio chlorido konsistencijos tirpalą.

Taip mums beplūduriuojant, pakilus vėjui, pastebėjome nuo Jordanijos pusės ateinančius milžiniškus smėlio stulpus. Paskubomis pasileidę į krantą, nuo galvos iki kojų aplipę druska, kapanojamės niekaip negalėdami išsikapstyti iš sumauto karališkojo dumblo. Reikėjo spėti nusiprausti, nes po dešimties minučių sąlyčio druska ima degint odą. Smėlio audra užklupo mus dušo kabinose. Prie jų palikti drabužiai bei avalynė buvo akimirksniu užpustyti, o ir patys paskendome dulkių kamuoliuose, springdami ir kosėdami prakeiktu dykumos turtu. Laimė, tai tęsėsi neilgai. Siaubingai atrodantys, pilnomis smilčių akimis, pasipuošę klaikiausiomis šukuosenomis atkasinėjome savo daiktus, purtėme trankydami į kabinų sienas, beviltiškai bandydami atsikratyti nepageidaujamų gamtos dovanų. Nežinau, kaip kitiems, bet man asmeniškai silicio –  kvarco junginiai kiaušus trynė iki pat grįžimo į viešbutį.

 

Spalio 26 d.

Tel Avivas anksčiau buvo Haifos priemiestis, o dabar Haifa – dalis Tel Avivo. Senasis miestas, primenantis Paryžiaus Monmartrą, puošiamas įspūdingų, kvapą gniaužiančių šiuolaikinio meno kūrinių, toks tolimas mano kraštui, toks artimas mano širdžiai. Cezarėjos iškasenos, senojo Erodo laikus menančio miesto likučiai, baltos kalkakmenio bažnyčios, palmių giraitės, tūkstantmečiai žemaūgiai alyvmedžiai, regėję patį Kristų. Jų stori tarsi baobabų kamienai, laiko ir saulės veikiami, virto akmeniu. Visa tai plaukia pro mano akis, padeda užsimiršti. Kartais atrodo, jog skausmas krūtinėje slopsta, mintys giedrėja ir aš vėl tampu savimi. Tuo tarpu „Prisikėlimo” bažnyčios dekanas pasitelkęs nešiojamą miniatiūrinį DVD grotuvą linksmino mus nuolatos, netgi pasivaikščiojimų metu, žiūrėdamas Pono Byno nuotykius. Tarsi tai būtų ne išvyka į šventąją žemę, o septynių parų angliško humoro telemaratonas, nuo kurio neįmanoma atsitraukti lankant krikščionims šventas vietas, valgant, laikant mišias ar netgi tuštinantis. Toks elgesys turi neabejotiną privalumą. Jei kartais pasimesi minoje, atsiliksi nuo grupės, teisingą kelią visuomet nurodys garsus isteriškas kikenimas, sklindantis iš galingus vargonus primenančių dekano plaučių.

 

Spalio 27 d.

Pašėlęs bėgimas po Jeruzalę pliaupiant nežmoniškam lietui. Didingas trijų tūkstantmečių senumo miestas priima mus itin nesvetingai. Kiaurai permirkę per liūtį beveik nieko doro nepamatėme. Paskubomis aplankyta Dievo tarno ir Visų tautų bažnyčios, Raudų siena, Getsemanės sodai ir Mergelės Marijos kapas. Visur saugumo postai, miestas žaliuoja tviskančiomis izraelitų karių uniformomis. Jei patikėsi turistinėmis brošiūromis – „Jeruzalė užburia“. Kur gi ne, stogą gali nurauti pirmyn atgal zujančios paklaikusių turistų minios, relikvijų prekeiviai ant kiekvieno kampo, o dar ta Raudų siena. Tikiesi pamatyti kažką įspūdingo, ir še tau, kad nori – siena kaip siena, prikaišiota įvairiaspalvių popierėlių, ant kurių visomis pasaulio kalbomis prikeverzota pusė žmonijos troškimų. Prietarų prietarai, tarsi monetą į šulinį mestum, jokio religinio potyrio. Aplankėme labai keistą zoologijos sodą, įrengtą Senojo testamento motyvais. Jame galima rasti visus Senajame testamente minimus gyvūnus bei keletą nepaminėtų, tokių kaip žirafos ar pingvinai. Vos išsisukome nuo kažkokios biblinės scenos iš Izaoko gyvenimo rekonstrukcijos peržiūros. Labiausiai atmintyje įstrigo arabų turgus su nenupasakojamos išvaizdos prekybininkais, siūlančiais kilimus, datules, ochrą,  ypatingus prieskonius, specialiai tau pritaikančiais nuolaidą, tampančiais už rankovių, šaukiančiais vienas per kitą: „My frend, my frend… *” Tave stumdo, trauko vienas iš kito į visas puses, nespėji derėtis. Ore tvyro smilkalų, egzotiškų vaisių, skerdienos kvapai, akys raibsta nuo spalvų paletės, ausys nebeištveria pragariško triukšmo. Tokiame turguje galima parduoti Liuciferiui sielą arba pusvelčiui įsigyti žmoną. Viskas derybų klausimas. Protas temsta, galva sukasi, žiūrėk ims ir įsiūlys tau ką nors tokio, ko pirkti nesugalvotum net baisiausiam sapne. Vos sveiki kojas išnešėme. Dar viena tokia diena ir būsiu sotus rytų kultūros iki ausų.

______________________

* Mano drauge. angl.

  

Spalio 28 d.

1757 metais, kilus katalikų ir stačiatikių ginčui, katalikai prarado teisę aukoti Mišias Betliejaus Jėzaus Gimimo bazilikoje. Stačiatikiai gavo tuo metu Palestiną valdančios Osmanų imperijos valdžios leidimą saugoti Jėzaus gimimo vietą. Dar ir šiandien galioja aštuonioliktame amžiuje nustatytas status quo, pagal kurį turkų vietininkai Palestinos krikščioniškąsias šventąsias vietas paskirstė įvairioms Bažnyčioms ir bendruomenėms. Netekę teisės melstis Betliejaus bazilikoje, 1882 metais katalikai prie pat bazilikos pasistatė kitą bažnyčią, dedikuotą kankinei Šv. Kotrynai Aleksandrietei.

Po pamaldų Šv. Kotrynos bažnyčioje atsiskyriau nuo grupės ir vedamas smalsumo užsukau į stačiatikių valdas. Bazilikos prieangyje kaktomuša atsitrenkiau į keistos išvaizdos apsigaubusį vienuolišku abitu armėnų šventiką, kuris maloniai pasiūlė man įsigyti jo pašventintų žvakių, skirtų uždegti bažnyčioje. Šis veiksmas suteikia garantuotą Dievo palaimą ir paramą nuodėmingame gyvenimo kelyje, taip pat tvirtos sveikatos ir neabejotinos finansinės sėkmės garantijas. Bent jau taip aiškino šventikas. Paaukojęs penkis dolerius gavau tris žvakes ir dėžutę degtukų. Jei gerai supratau birią kaip žirniai armėno šneką, degtukai taip pat pašventinti su geriausia, kokia tik gali būti, intencija.

Neturėdamas daug laiko uždegiau visas tris žvakes po pirma pasitaikiusia ikona, persižegnojau ir skubėdamas patraukiau grožėtis bazilika. Greičiausiai tuo viskas būtų ir pasibaigę, jei ne mano jautrumu pasižyminti klausa. Toldamas nuo ikonos užnugaryje išgirdau kažkokios neaiškios sumaišties atgarsius. Pasirodo, man žengus kelis žingsnius, minėtasis Dievo tarnas, kad jį kur šėtonas pajodytų, su begaliniu įkarščiu puolė gesinti mano uždegtų žvakių, viltingai tikėdamasis jas dar kartą parduoti kokiam nors į mane panašiam kvailiui. Na, šito tai jau per daug! Nedvejodamas kibau jam į atlapus, plūsdamasis visais man žinomais tarptautiniais keiksmažodžiais, pradedant ispanišku puta madre, baigiant lenkiškais daugiaaukščiais algoritmais, į šuns dienas dedančius jį, jo šeimą ir visus tai šeimai artimus išgamas. Šis susigūžė, susikūprino ir kažką neaiškiai murmėdamas pasipustė padus, pakeliui spėdamas nugriebti dar vieną mano uždegtą žvakę.

 

Spalio 29 d.

Sinagogoje iš dailaus žydų berniuko nusipirkau šlikę, tradicinį hebrajišką galvos apdangalą, su išsiuvinėtu užrašu „Šalom”, kas reiškia taiką. Gvidui dovanų parvešiu musulmoniškus maldos karolius. Dar turguje įsigijau smilkalų bažnyčiai bei prabangų kašmyro vilnos šaliką Henriui. Geras draugas ir šalikas –  visa, ko reikia artėjant žiemai. Adrijai lauktuvių nupirkau mėlyną siuvinėtą medvilnės skarą ir kryželį su inkrustuotu deimantu už penkis šimtus dolerių. Tikiuosi, tai padarys reikiamą įspūdį, kitaip pinigai į balą. Kelionėje iš viso išleidau septynis tūkstančius litų, neskaitant lėktuvo bilietų. Visi mano klano apsirijėliai krintančiais iš kelnių pilvais išvykų metu kas dvi valandas reikalavo užkandos, o kas keturias –  karštųjų patiekalų. Jie elgėsi tarsi romėnai, kurie turėdami puotų metu specialius vėmimui skirtus kambarius be saiko šlamštė prašmatniausią maistą, girtavo, krušosi, o laisvu nuo lėbavimo metu valdė valstybę. Visa kelionė priminė didžiulę fiestą. Nė vienas iš vykusių su manimi kunigų šventose vietose neparodė jokių pamaldumo ženklų, tik stumdėsi vienas su kitu ir rėkavo kaip kokios turgaus bobos: „traukis, aš filmuoju”, „traukis, aš fotografuoju”, „ar galėtum mane nufotografuoti”, „kaip manai, ar aš gerai atrodau?”. Visa tai nežmoniškai knisa, noriu namo.

 

Spalio 30 d.

Paskutinės valandos Izraelyje slinko itin lėtai. Taip lėtai, jog tariausi girdįs smėlio laikrodžio dūžių aidą. Laikas tapo nežmoniškai tąsus. Karščio išsekintas organizmas palūžo. Tarsi apgailėtinas narkomanas visu savo kūnu jutau nostalgijos laužomų kaulų skaudesį, tyro vandens troškulį gerklėje, nenumaldomą perštėjimą krūtinėje. Vargani dykumos žmonės, ką jie supranta apie žaliuojančius Lietuvos miškus, žydinčias pievas, neaprėpiamus slėnius. Argi jiems skauda širdį dėl ošiančių beržų giraičių, pušynų, eglynų. O dar šviesiaplaukės Lietuvos dukterys… Panašių į jas čia nei su švyturiu nesurastum. Visos tamsios, atšiauriais veidais, šypsenos neišspausi, kas trečia nešiojasi automatą. Šiuo metu Izraelyje karinę tarnybą privalo atlikti tiek vyrai, tiek moterys. Moters šauktinės pastojimas tarnybos metu laikomas tolygiu karinio inventoriaus sugadinimui ir už tai taikomos griežtos nuobaudos. Gal jas taip veikia nuolatinė įtampa ar neišvengiama teroro grėsmė? Nesuprasi. Jaučiausi lyg koks apsiseilėjęs Maironis, paklydęs tarp keturių kantonų. Tokia nostalgija, kad neiškentęs apėmusio maudulio prieš skrydį įsiveržiau į Šančių klebono numerį.

– Sveiki klebone, ar galėčiau jus sutrukdyti?

Šis stovėdamas prie lango vienais apatiniais išpūtė man į veidą cigaro dūmus ir pašaipiai iškošė pro sukąstus dantis:

– Garbė Jėzui Kristui sakoma Romos katalikų bažnyčioje. Ko tau iš manęs prisireikė, meldžiamasis?

– Nusilaužiau nagą, gal kartais galėtumėte paskolinti žirklutes?

– Tau gal dar ir dezodorantą paskolinti? Ne, draugeli, tokių dalykų kreipkis į kokius pedikus, ne į mane. Geriau leiskimės į barą. Troškina, reiktų gerklę praskalauti.

Nusileidome į apatinį viešbučio aukštą. Ten radome susirinkusius gerus penkis šimtus žydų, švenčiančių hebrajiškas vestuves. Jidiš muzika, šokiai, nemokami gėrimai, nuotaka, apdovanota neregėto ilgumo nosimi. Tai kaip ir viskas, ką prisimenu iš tos dienos įvykių. Į lėktuvą kolegos mane nešte įnešė.

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Parsisiųsti romaną

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos