SAUSIS

Sausio 4 d.

Mes ginčijamės, pykstamės, baramės, šaukiame vienas ant kito, daužome indus į sienas, po to godžiai, karštligiškai mylimės. Viduje lieka ramus, šiltas, beveik nepasiekiamas švelnumas. Kad ir šiandien, susiginčijome dėl visiško niekniekio, išsikrovėme kaip reikiant, iš visos širdies. Paskui pasigaminome romantišką vakarienę, po kurios maudėmės vienoje vonioje. Galva nesuima, kaip abu sutilpome, bet buvo pasakiškai malonu. Prausėme, muilavome vienas kitą, taškėmės vandeniu lyg maži vaikai, ilgiausiai apie kažką kalbėjomės. Silvija ištiesė koją ir įspraudė man ją į tarpkojį, padu masažuodama penį. Susijaudinau labai greitai, o ji vis tęsė ir tęsė, turėjau stipriai įsiremti į vonios kraštus. Jausmas, kad finalas gali ištikti bet kurią akimirką, o stengtis išlaikyti erekciją siekiant patenkinti moterį nėra būtina, svaiginamai malonus. Baigus sėkla ištiško ant šlapios Silvijos pėdos ir sėkmingai nuslydo į vandenį. Nusiprausę ir nusišluostę švarutėliais rankšluosčiais mylėjomės dar kartą, ten pat, neišeidami iš garuose skendinčios vonios. Netiesa, kad vyrams to reikia daugiau nei moterims, tiesiog moterys santūriau reiškia savo norus, ir tai ne visos.

 

Sausio 5 d.

– Sveikas, Henri.

– Labas, nesveikas. Tai yra psichiškai sveikas, fiziologiškai nelabai. Sergu vis dar, gripuoju, skauda visus šonus.

– Užuojauta. Kokios naujienos?

– Naujienos tokios, kad šiandien sausio penkta, tik tiek.

–  Kaip žmona?

– Indrė? Nežinau, turbūt gerai. Mes vienas į kitą žiūrime tarsi Leninas į buržuaziją. Po Naujųjų jos nemačiau.

– Hmm, o tas kitas variantas?

– Visada taip: kai bendrauji virtualiai, tai atrodo ne žmogus, o tiesiog pasaka. O su ta Simona dar geriau išėjo. Atsimeni Kalėdų senelio dovaną, kurią abu jai išrinkome? Žodžiu, auksinė taisyklė: apšiko žmogus vieną kartą, apšiks ir antrą.

– Čia tai tikrai. Pasakok.

– Prieš Naujuosius kažkaip susitarėme susitikti. Ji pasiguodė, kad skuba namo pas tėvus į Marijampolę. Pasisiūliau pavežti. Laužėsi dar iš pradžių, bet vėliau sutiko. Žodžiu, tai buvo proga apsikeisti dovanėlėmis. Primenu, kalbu apie tą projektų vadovę. Taigi mes susitikome dieną, o išvakarėse iki paryčių ji gėrė (tikrąja to žodžio prasme) su bendradarbiais, tai pasiguodė, kad blogai jaučiasi, skuba, neranda tarpmiestinių autobusų grafiko ir panašiai. Na, žinai, moteriškos smulkmenos. Nereikėjo man tokios matyti, visa pagiringa, apniukusi.  Jos akcijos tą akimirką smarkiai krito.

– Bet juk visiems tokių dalykų papuola.

– Beje, primenu, čia ta pati mergina, su kuria sakei elgtis lyg su angelu, lyg ji būtų pirmoji.

– Pats tvirtinai, kad ji pritrenkianti.

– Taip, kai nepagiringa. O jei kalbėsime apie dovanėles, tai svarstydami iš anksto mes buvome teisūs. Tiek aš, tiek tu. Nors gal net ir nelabai teisūs, realybė pranoko lūkesčius. Norint įsivaizduoti daiktus, matmenis realiai, kad būtų įspūdingiau, tau reikėtų turėti dabar po ranka matavimo liniuotę. Žodžiu, jos (ar Kalėdų senelio) dovana susidėjo iš trijų dalių: didžiausios dalies – maišelio, mažesniosios dalies – popierinės dėžutės trijų centimetrų skersmens ir pačios dovanos – maždaug vieno centimetro aukščio ir pločio mikroninės plastikinės pelytės.

– Henri, tuoj apsimyšiu iš juoko. O aš jau įsivaizdavau…

– Mane tik tiek įvertino, ką aš tau galiu pasakyt.

– Vadinasi, dėl jos viskas tikriausiai aišku?

– Tai dar ne viskas. Po dovanos įteikimo ji paprašė ,,bučkio”, bet aš taip nenorėjau – ne dėl dovanos, dėl jos girtumo. O reikėjo iš mandagumo bent. Tikrai nebuvo malonu, pirmą kartą pabučiavau moterį ir nieko nepajaučiau.

– Žiauru. Yra dar koks istorijos tęsinys?

– Aha, yra. Vežiau ją iki Marijampolės, stengiausi padėti, bet taip norėjosi grįžti į namus, pas žmoną. Kadangi pažadėjau, tai nebuvo kaip atsisakyti. Ji vos neužmigo mašinoje, visa ištinusi. Tik ir laukiau iš jos klausimo ,,ar galima sustoti, aš norėčiau išsivemti… “, bet ji laikėsi,  na žinai, Marijampolė ne taip ir toli.

– Ar įteikei savo dovaną?

– Turėjau įteikti. Tiesiog stengiausi nesutelkti dėmesio į dovanas, nes man atrodo, ji nekaip jautėsi. Pastebėjau, kad jos veide nebuvo jokiu emocijų.  Toks jausmas, kad ji priėmė ją kaip kokią skolą. Žinoma, pažiūrėjo, kas viduje, bet visai be jokio susidomėjimo. Tokia buvo mano gruodžio trisdešimt pirmoji.

 

Sausio 6 d.

Po Naujųjų kelias dienas neatsiliepiau į Adrijos skambučius. Šiandien, jai skambinant kokį ketvirtą kartą, pakėliau ragelį.

– Mums reikia susitikti, – Adrija nelikusi tuščiažodžiauti – jei ko nors užsimano, turi gauti tuojau pat.

– Šiandien negaliu, Trys karaliai, įtemptas darbo grafikas.

– Aš tau ne kokia mažvaikė ar mėmė, kuriai gali sakyti: „Lauk šiandien, lauk poryt, kol lapai pabirs, kol sniegas nutirps”. Nenori susitikti, taip ir sakyk, nesiruošiu rangytis tau po kojomis.

– Neprisigalvok nieko baisaus, esu laisvesnis rytoj arba poryt. Kurią dieną tau patogiau? – bandau laimėti šiek tiek laiko. Nujausdamas besitelkiantį įtūžį virš mano galvos visai nenoriu papulti po plienine šėtonės žoliapjove. 

– Gerai jau, žinai, kokia aš drama Queen, bet kad ryt mane aplankytum, reikia pasišnekėti, rimtai.

Tas „rimtai” nieko gero man nežada. Sutinku užsukti apie pietus, o viduj neramu, dreba kinkos. Sena išmintis sako, kad nėra nieko baisiau už moters rūstybę, o dar tas priežodis apie du krėslus ir vieną subinę. Nujaučiu, subinė bus kaip reikiant, visiška subinė.

 

Sausio 7 d.

Rytais mėgstu ankstėliau atsikelti. Žvaliai išsiropščiu iš lovos, basomis įsispiriu į elegantiškus, purpurinius, dizainerių kurtus batelius tam, kad švilpaudamas filmo „Ir velnias dėvi Pradą” melodiją šiek tiek svirduliuodamas nusliūkinčiau iki išvietės, dekoruotos senųjų renesanso meistrų, kur susikaupęs atlieku visus būtiniausius gamtinius reikalus, meldžiuosi. Paskui pusryčiauju, vėliau susitinku su keletu reikalingų žmonių ar šiaip įkyriai mano dėmesio siekiančių tipelių. Po to pietūs, kuklūs, bet užtat iš paauksuotų lėkščių su mano herbu ir inicialais. Popietes ir vakarus leidžiu vienas, paskendęs giliuose apmąstymuose. Kiek sykių valdžios ženklai, nešiojami šio pasaulio galingųjų, yra buvę iššūkis tiesai, teisingumui ir žmogaus orumui! Kiek sykių jų ritualai ir skambūs žodžiai iš tiesų yra buvę ne kas kita kaip įmantrus melas, pareigų, privalomų jiems atlikti pagal užimamą padėtį, tai yra tarnauti gėriui, karikatūra. Dažnai mąstau apie tai, kad gelbėti žmoniją nuo homoseksualizmo yra taip pat svarbu, kaip ir rūpintis išsaugoti atogrąžų miškus. Dažnai prisimenu mokslininką, kuris teigė, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Bažnyčia paskelbė jį eretiku, grasino sudeginti, jei šis neatsiims savo žodžių, ir jis atsiėmė. Mūsiškiai niekuomet neklysta. Taip vangiai slenka mano dienos, mano naktys. Palaukit, čia gi ne aš, o Ratzingerių Josephas. Mano gyvenimas turi gerokai daugiau ugnies.

Kaip buvau žadėjęs, po pietų nuvykau aplankyti Adrijos. Ji pasitiko mane basa, susivėlusi, veidą dengiančiu vakarykštės dienos makiažu, su brendžio taure rankoje, alkoholio kvapu iš burnos bei deginančiu Medūzos Gorgonės žvilgsniu akyse. Kurį laiką tylėjome, paskui atsainiai mostelėjusi mano pusėn aikštingai paklausė:

– Kas tu per žmogus, kad būdamas kunigu gali atlape nešioti ženkliuką su Che Gevaros atvaizdu? Tavęs nė kiek netrikdo faktas, kad jis žudė žmones, išlydėjo į kitą pasaulį ne vieną šimtą ir tūkstančius įkvėpė elgtis taip pat kaip ir jis?

– Kare kaip kare. Revoliucija ir jos apgynimas karinėmis priemonėmis buvo atsakas į CŽV remiamo diktatoriaus fašistinį režimą ir jį remiančių JAV korporacijų išnaudojimą, kairiųjų politinių oponentų persekiojimą!

– Tavo garbinamas Che taip pat persekiojo savo oponentus, žudynės buvo vykdomos  jau laimėjus, po revoliucijos, siekiant įtvirtinti savo valdžią iš visiškai savanaudiškų sumetimų.

– Na, jis bent jau mirė garbingai.

– Tai ne priežastis kelti jį į šventųjų panteoną. Daugybė žmonių mirė garbingiau už jį, aukodami savo gyvybes už kitus, nieko nenužudę.

– Tu visada randi būdą, kaip mane įskaudinti.

– Atleisk, kad gimiau, taip sakant, barstausi galvą pelenais. Beje, ar tau kada teko mylėtis su girta menstruojančia moterimi? Vyrai dažnai guodžiasi mintimi, kad svarbu ne dydis, o gebėjimai. Siaubas, kaip jie apsigauna. Šiame reikale dydis – svarbiausia. Moterims itin patinka jausmas, kai jas „daro”, lygiai taip pat kaip vyrams patinka jas „daryti”. Tie vyrai, kurie patys nori būti „padaryti”, kelia man gailestį. Tu juk ne toks, tiesa? Viduje jie jaučiasi silpni ir dažniausiai dėl to itin kompleksuoja. Įsivaizduok keturiasdešimtmetį, prašantį išpisti jį su dirbtiniu bybiu. Pakankamai apgailėtina, tiesa?

– Ne, dėkui, nepasakyčiau, kad norisi. Turėjau tokią draugę, kuri labai gerai dulkinosi, bet ji mane užpiso negyvai, tad teko išsivaikščioti.

– Niekšas! – sušuko ji ir iš visų jėgų paleido taurę į sieną. Ši sudužo keli centimetrai nuo mano galvos. Jutau, kaip į nugarą ir plaukus krinta stiklo šukės. – Tu miegi su ta baltaplauke kalės išpera. Net nebandyk to paneigti, netikiu tavimi. Jei man reikėtų pasirinkti tarp vyro, kuris yra neištikimas, ir vyro, kuris muša, pasirinkčiau pastarąjį, – šaukė, beveik vaitodama – Kaip tau su ja? Maloniai švaistai laiką? Patinka skaičiuoti šonkaulius, mielesni veido bruožai? Kuo jos tarpkojis geresnis nei mano?

Adrija svaidė į mane visus po ranka pasitaikiusius daiktus.

– Nekenčiu tavęs! Nekenčiu! – jos įnirčiui nebuvo galo. Parvertusi mane ant žemės ėmėsi ilgai ir intensyviai spardyti, daužyti kumščiais visai be jokios sistemos. Kentėjo galva, pilvas, visos kitos kūno dalys taip pat. Tai truko gal penketą minučių, galop suplukusi, sunkiai alsuodama parklupo ant grindų. Tuo tarpu aš atsistojau ir košdamas pro sukąstus dantis: „Man patinka, kai su manimi elgiamasi grubiai” – atsisagsčiau kelnes. Atsisveikindamas paėmiau šį gašlų, jėgas ir įsiūtį praradusį kūną paskutinį kartą iš nugaros. Negaliu pasakyti, ar ką nors tuo metu jutau. Tuo labiau nežinau, ką galėjo jausti ji, palaužta, pažeminta, išduota. Tiesiog taip reikėjo ir tiek. Šiaip ar taip mūsų sąjunga neturėjo ateities. Jokiu būdu mums nebūtų pavykę kartu pasenti. Anksčiau ar vėliau būtumėm užsmaugę vienas kitą plikomis rankomis. Nors kaip laimingo gyvenimo receptą geriausi Lietuvos odontologai rekomenduoja sveikus ekologiškus lytinius santykius, knygą ir pasivaikščiojimus gryname ore, mums iš to būtų nieko neišėję. Tiesa, kartais jausmingai mylėdavomės, bet dažniausiai tai būdavo seksas ir nieko daugiau.

 

Sausio 13 d.

Šiltai užsiklojęs antklode namie žiūriu Andrejaus Tarkovskio filmus. Darbai tiesiog užburia, pribloškia savo tapybišku vizualumu ir poetika. Aukščiausios prabos malonumas, kokį tik galiu sau leisti. Po „Stalkerio” peržiūros mane perskrodė mintis: menas kaip maistas – kuo maitiniesi, tuo ir esi. Niekaip neatsistebiu planeta, gimdančia tokius humanizmo genijus kaip Andrejus. Keista, kaip viena asmenybė gali palikti žmonijos istorijoje sprogusios atominės bombos ryškumo pėdsaką su visiškai priešingais destrukcijai padariniais. Atrodo, žmogus pagavo visatos sielą, sukonstravo ją tobulame laiko inkliuze ir atidavė mums – mirtingiesiems, leisdamas akies krašteliu pažvelgti į kerintį neregimo pasaulio švytėjimą. 

Vakare netikėtai sulaukiau Nido skambučio.

– Kaip tavo love life, kunige?

– Niekaip.

– O mano sensorinės čakros kužda ką kita.

– Turėtum tikėti Dievu, o ne kosmosu.

– Tikiu švytinčiais viešpaties angelų vamzdeliais, pumpuojančiais išmintį, Šventąją dvasią bei nušvitimą į tuščias asurų galvas. Gal turi noro šį vakarą prasiblaškyti? Žinau vieną itin prastos reputacijos įstaigą, kur mus mielai priims.

– Nidai, ką tu turėjai omenyje sakydamas prastos reputacijos?

– Yra tik vienas būdas tai sužinoti. Užsuksiu tavęs po pusvalandžio.

Iš Nido galėjau tikėtis daug ko, bet tik ne to. Manęs laukė vizitas į slaptą striptizo klubą – viešnamį, įsikūrusį miesto pakraštyje, netoli Lampėdžių karjero. Įėjusius mus pasitiko durininkas, atidavėme jam savo paltus ir pirštines. Tada buvome palydėti į erdvią prietemoje skendinčią patalpą, kurios centre podiumas su dviem stulpais, aplink minkšti aksominiai baldai, publikos nedaug. Veik vieni banditų snukiai, nebejaunos šokėjos, mačiusios ir šilto, ir šalto savo gyvenime, tikra skylė. Žiūrėdamas į jas suprantu, kad toks išsirenginėjimas – sunkus alinantis darbas, itin kenksmingas sveikatai. Dirbama tik naktį, dažniausiai apsinešus nuo kvaišalų ar alkoholio.

Klubo tualete tiesiai virš pisuarų – didžiulis langas su veidrodiniu stiklu į šokėjų persirengimo kambarius. Antrame aukšte įrengti VIP kambariai, į kuriuos galima patekti už atitinkamą mokestį. Kaip pasakojo Nidas, striptizo klubo savininkas augina trylikos metų mergaitę, paimtą iš kažkokių vargetų už skolas. Jis išnaudoja ją seksualiai, verčia šokti svečių akivaizdoje. Sulaukus vakaro kulminacijos, strazdanota mergaitė, bjauriai dažais nutepliotu veidu, užkeliama ant aukšto apskrito stalo tam, kad kraipytųsi pagal kažkokią arabiškų motyvų muziką, dviem vėduoklėmis dangstydama savo  nuogą, dar ne visai subrendusį kūną.

Prie baro užsisakęs porą taurių „stipraus” Nidas atvėrė širdį:

– Esu susikūręs tobulą uždarą vidinį pasaulį, į kurį niekas kitas nepatenka. Kartais išeinu į jį tam, kad siautėčiau, žvėrinėčiau, žudyčiau, o kartais tiesiog sėdžiu jame ant uolos viršūnės, žvilgsniu aprėpdamas horizontą. Tai nuima įtampą, padeda neišeiti iš proto. Žmonės mato tai, ką nori matyti, susiduria su tuo, ko yra patys verti. Jei tikėsi, jog aplink tave pasaulis pilnas iškrypėlių, taip ir bus. Jei ne… bus vis tiek panašiai.

Nieko į tai jam neatsakiau, todėl Nidas tęsė:

– Aš esu liūtas. Žinai vienintelį padarą, kurio tikrai bijo liūtas?

– Žmogaus?

– Kokio velnio liūtui bijoti žmogaus, įtraukusio jį į nykstančių gyvūnų sąrašus, saugančio, globojančio ir paniškai bijančio? Vienintelis žvėris, keliantis siaubą liūtui, yra kitas liūtas, kuris, jei pasirodys stipresnis, išvys jį iš bandos, išpjaus visą vadą jauniklių, perkruš visas pateles skersai, išilgai.

– Tu taip pat to bijai?

– Žinoma, juk sakiau tau, kad esu liūtas.

Prie baro sėdėjom ilgai, gerokai apgirtom. Į pokalbio pabaigą galėjome glėbesčiuotis tarsi geriausi draugai. Alkoholis pastebimai naikina barjerus. Vėliau Nidas pareiškė turįs man dovaną – VIP kambarį su personaliniu šokiu. Ilgai negalvojęs sutikau. Girtam jūra iki kelių, ką čia koks nors VIP kambarys. Dėl to sprendimo dabar labai gailiuosi, nes kambaryje ilgai rangymusi apie nikeliu padengtą stulpą nesivarginusi šokėja nieko nelaukdama prasegė mano kelnes, ištraukė seniai prisirpusį vyriškumą ir ėmė jį kandžioti bei laižyti, liežuviu šiurkščiai slysdama vertikale tol, kol baigiau jai ant veido. Tada, pasiėmusi viršutinę aprangos dalį, skubiai pasišalino. Velnias, kaip reikės paaiškinti Silvijai iš kur ant mano penio dantų žymės?

Vakarą užbaigė geniali Nido frazė, kurią jis ištarė sodindamas mane į taksi:

– Vadovaukis gana paprasta filosofija: mašina, kuri tave veža, yra geriausia mašina. Stogas, kuris tave priglaudžia, yra geriausias stogas. Subinė, į kurią gali įsprausti savo bybį, yra… Na, tu mane supratai.

 

Sausio 17 d.

Vakar sostinėje, prie parlamento, o ir visuose didžiuose šalies miestuose vyko riaušės. Esu tikras, kad šį kartą visko negalima suversti eilinei Rusijos provokacijai. Tai atsakas į savos, politinės, visų mūsų išrinktos valdžios šutvės purvinus darbelius. Tik jėga prasiveržus gyvuliškai į kampą užspęsto mažo žmogaus baimei galima sustabdyti šį į valdžią patekusios naujosios, stambiakapitalistinės oligarchijos gaivalą. Jų amoralus godumas, puikybė ir elementaraus padorumo nepaisymas duoda pirmuosius vaisius. Ateityje bus dar blogiau. Nebeįmanoma neremti profsąjungų, nes tai tikroji savivaldos, asmens orumo,  visuomenės apsaugos nuo korporacijų garantija. Juk tiek laiko socialdemokratai su konservatoriais ėjo išvien, savo valdymu sekindami šalį, versdami Lietuvą maža, buržuazine akropolių kunigaikštyste. Lietuvoje nėra partijų. Egzistuoja vienintelė valdžios struktūra, turinti kairę ir dešinę rankas, tampančias visus už virvučių, su aptarnaujančiais žiniasklaidos magnatais, tikrojo valdžios fasado grimuotojais ir tvirtu oligarchiniu užnugariu. Sulig kiekvienais metais šalyje vis labiau įsigali kišeninė, vaizduojamoji „demokratija”. Ištikus sunkmečiui varžyti reikia maximas, jų  bosus, bankus, o ne kultūrą, socialinę apsaugą, švietimą, mediciną. Toks vaizdas, kad šalyje liko vien bedvasiai koncernų konglomeratai ir laisvosios rinkos institutų smegenis uzurpuojančios propagandos apmulkintos masės, lengvai parsiduodančios už dešrą ar butelį.

Naivus valdžiai palankių žurnalistų bandymas suversti visus neramumus saujelei girtų jaunuolių kelia nuostabą. Mitinguose dalyvavo daugybė taikiai nusiteikusių žmonių iš profsąjungų, Naujosios kairės, socialdemokratų sąjungos, anarchistų. O ir girtas jaunimas – taip pat kapitalistinės sistemos ir besaikio vartojimo aukos, nesąmoningai protestuojantys prieš save pačius, prieš neteisingą, antivertybinį jų ugdymą, taigi prieš  mus: korumpuotus tėvus, valdininkus, mokytojus, kunigus ir t.t.  O dar tas valdančiųjų prasivardžiavimas – trūksta žodžių. Išvadino pensininkus valkatomis, profsąjungos atstovus – girtu svetimos valstybės ruporu! Pats būčiau vedęs protestuotojus prieš tą korupcijos ir arogantiško egoizmo irštvą, jei ne laidotuvės… 

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Įsigyti romaną:

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos