RUGSĖJIS

RUDUO

   „Gal, kaip retsykiais pamanydavau, manyje vis dėl to slypėjo šioks toks humoristas, o tada viskas gerai. Tik tas humoristas dar nepakankamai atsiskleidė, nes man dar nebuvo iš tiesų bloga.”

                                                         Hermann Hesse

Rugsėjo 2 d.

Vakaras Kauno valstybiniame dramos teatre, klaustrofobiškas šiuolaikinio šokio spektaklis „8 kvadratiniai metrai”. Aukšto lygio perversija, įtikinantis buitinis realizmas, niekinė pasaulio beprasmybė ir skurdas, kerinti ankštos erdvės pajauta, puiki šiuolaikine estetika alsuojanti muzika. Tango šėlsta ir liejasi per kraštus. Žmogiškosios prigimties menkumo metafora kabo tirštame salės ore tarsi kirvis. Kiekvienas scenos veikėjas, užsidaręs savo asmeniniame mikrokosme, patologiškai realus ir įtikinamas. Ko vertas triukas su atgyjančia vovere! Vyrauja purvas, goslumas, frustracija. Nepriekaištingai tiksli choreografija, kompozitorių neabejotinai iškviečiau bisui. Neeilinis reginys lietuviško teatro padangėje. Aktoriai puikiai susitvarko su jiems patikėtomis užduotimis. Gytis Ivanauskas kaip visuomet žaviai homoseksualus.

 

Rugsėjo 3 d.

Viena lietuvių poetė yra parašiusi, kad „žmonės, su kuriais mes miegam, yra tik žmonės, su kuriais mums atsitikdavo užsnūsti”*. Tikriausiai taip ir yra, nes miegas, kurį šiuo metu patiriu, yra dieviškas miegas, lova, kurioje miegu, yra dieviška lova, moteris, su kuria miegu, – dieviška moteris. Dabar ankstyvas rytas, 7:30. Po kambarius sklinda sodrus kakavos kvapas ir šaižūs anime filmukų garsai. Senokai nubudęs Juozapas, prieš eidamas į darželį, vartoja dieninę japoniškos animacijos dozę, pasigardžiuodamas prancūzišku raguoliu bei gėrimu, dėl kurio aš pats vaikystėje galėjau padaryti viską. Netgi atsikelti iš lovos. Atkeliu galvą nuo naktį mane mylavusios pagalvės, pasirąžau, įsispiriu į šlepetes, apgraibomis, beveik neatmerkdamas akių, nuslenku iki vonios, nusiprausiu veidą šaltu vandeniu, atlieku gamtinius reikalus. Tada skusdamasis įsipjaunu veidą, riebiai nusikeikiu, atplėšiu skiautę tualetinio popieriaus, pridedu prie žaizdos. Skambutis į duris. Kaimynė, vedanti savo vaiką į darželį, paima kartu ir Juozuką. Silvija padėkoja, išstumia paskubomis aprengtą berniuką pro duris, mojuoja linkėdama geros dienos. Durys užsiveria. Greitai nusimetam negausius rytinius drabužius, mylimės, po to gulime ilgai glostinėdami, bučiuodami vienas kitą. Pagaliau Silvijai metas eiti į darbą. Puodelis karštos aviečių arbatos, atsibučiuojame, viskas. Likusi dienos dalis nublanksta prieš šį paprastą rytinės laimės jausmą, kuriam prilygti negali niekas pasaulyje. Niekas.

______________________

* Ilzė Butkutė

 

 Rugsėjo 6 d.           

Norėdamas detaliau susipažinti su prekybos centrų specifika kreipiausi į Nidą, kaip žmogų, atsakingą už viso gigantiško tinklo pardavimų strategiją, prašydamas organizuoti nedidelę ekskursiją po didžiausiomis prekybos erdvėmis Kaune disponuojantį prekybos paviljoną. Šiam mandagiai sutikus, kelionę pradėjome nuo tiekimo skyriaus patalpų, kur be atvangos knibždėjo gausybė elektrokrautuvų, vos spėjančių gabenti prekes iš didžiagabaričių tinklo ženklu pažymėtų sunkvežimių.

– Jei įjungtumėm muziką, atrodytų, kad šie mechanizmai šoka, – su neslepiamu pasididžiavimu pratarė Nidas. – Prekes gabename iš didžiųjų logistikos centrų, išdėstytų išilgai magistralės ir pagrindinių šalies transporto terminalų. Daugiausiai vežam iš Kinijos, taip pat iš Taivanio ir Singapūro. Didžiąją europietiško importo dalį sudaro maistas ir gėrimai. Net smulkios įmonės, nuomojančios mūsų patalpas prekiauti dizainerių drabužiais, viską veža iš Azijos. Šiais laikais net ir mokėdamas didžiulius pinigus negali tikėtis įsigyti kokybiškų daiktų.

Einant į triukšme skendinčias gamybines patalpas Nidas beveik išrėkė:

– Sunkiausia susitvarkyti su personalu, baisus atsilikimas ir nedisciplinuotumas. Pavyzdžiui, kad ir keiksmažodžiai. Pas mus kaip meistrai kalba – „Pripisai juostą, jobinai, prichujarinai su svarke, ir vsio, bybio ašaros.” Bandžiau išmokyti keiktis lietuviškai. Frazė „tarpkojis eskalatoriaus motorui” geriausia, ką pavyko iš jų išspausti. Šiaip visiškai beviltiški – penki keiksmažodžiai, du norminės kalbos žodžiai. Pražilti galima su tokiais.

Vėliau išgirdau istoriją apie tai, kaip tinklas kūrėsi, kokie gyvenimo universitetus praėję žmonės stovėjo prie jo ištakų. Pasirodo, iš pradžių akcininkai grūmėsi tarpusavyje tarsi būrys Bengalijos tigrų, uždarytų ankštame narve. Buvo pasiryžę vienas kitam gerkles perkąsti dėl mažiausio menkniekio. Tuomet išleidus papildomą akcijų emisiją į savininkų gretas buvo priimtas dar vienas žaidėjas pusiausvyrai palaikyti. Tik to žmogaus autoritetas bei asmeninė charizma padėjo išlaikyti visus kartu rinkoje, kur džiunglių sąlygomis išlieka tik patys stipriausi. Iš Nido pasakojime paminėtų užuominų supratau, kad kalba eina apie Aleksandrą. Esą jis atsakingas už visų gaisrų ir konfliktų gesinimą. Konkurentams susidūrus su naujo prekybos monstro grobuoniškumu tinklo vadovai ėmė sąmoningai vengti bet kokios viešumos, net menkiausio visuomenės dėmesio. Jų niekada neišvysi madingų žurnalų viršeliuose, nesutiksi švenčiančių įprastuose aukštuomenės vakarėliuose, jie nedalina interviu, atsisako atsakinėti į bet kokio pobūdžio klausimus.

Prekybos sektoriaus pelningumas gerokai didesnis nei pramonės. Vienintelis grupę dominantis dalykas – pinigų darymas. Procesas dėl proceso. Darbo jėgos apmokėjimas čia nėra lemiamas veiksnys, todėl gerokai nustebau, kai paklaustas apie tinklo darbuotojus ginančios profsąjungos įkūrimo galimybę Nidas nusijuokė man tiesiai į veidą:

– To tiesiog niekada nebus.

 

Rugsėjo 9 d.

Dar prieš armiją, ankstyvoje paauglystėje, Gvidas buvo vienišius. Įsitaisęs didžiulį fotoobjektyvą miesto gatvėse apsimetęs vietinio laikraščio korespondentu fotografuodavo merginas, po to išryškinęs nuotraukas įnirtingai smaukydavosi. Iš pradžių bandė fotografuoti mažu aparatu, nieko neišėjo, o didysis Zenit Sniper iškart leisdavo merginoms suprasti – tai MENAS.

– Alio, Gvidai, girdi mane? Kaip sekasi laisvėje, turi kokių įdomesnių naujienų?

– Na, kad dabar lyg ir ne – pasinėriau į fotografiją. Vis traukia laboratorijon. Pradėjau rinkti informaciją ir medžiagas cianotipijai.

– Taip, taip, kažkur girdėjau, mokslas – mūsų protų šviestuvas, tik nekalbėk burtažodžiais.

– Pastaruoju metu jų išmokau daug: latensifikacija, hipersensibilizacija…

– Jėga. Pasakyk dar kokių.

– Aktininė heliografija, talbotipija, kalotipija.

– Tai kaip nors susiję su aktais?

– Su fotografijos apdorojimu, istorija ir technika.

– Apskritai, kada bus malonioji dalis? Ar tik pastatus fotografuosi? 

– Iš architektūros fotografavimo galima daug uždirbti.

– Taip, bet malonumas, malonumas, Gvidai… Būčiau fotografas, fotkinčiau tik nude la Femme, ne kitaip…

– Žinojai, kad iki 1950 m. lanksčių foto medžiagų pagrindas buvo nitroceliuliozė? Veikiant laikui ir tam tikroms sąlygomis ji gali sprogti, tam net nereikia sąlyčio su oru.

 – Ak, ta chemija – malonumas šachidams. Vienžo, jei kada imsi fotografuoti ką nors daugiau vizualiai jaudinančio, duok žinią. Nuo architektūros man nestovi.

Puikiai pasišnekėjom. Padėjęs ragelį nuėjau į virtuvę atsikimšti butelio škotiško. Silvija tuo metu ruošė vakarienę Juozapui. Akivaizdu, kad mano elgesys jai entuziazmo nesukėlė.

– Nenoriu tavęs įžeisti, bet man atrodo, jog tu per daug svaiginiesi, – pratarė nepakeldama akių nuo indų.

– Atsiprašau, bet man pamokslų nereikia.

– Tu pamokslauji kiekvieną sekmadienį, bet aš tau to neprikišu.

– Kada paskutinį kartą tu matei mane geriantį?

– Vakar.

– O dar prieš tai?

– Užvakar.

– Ei, čia buvo tas pats butelis, jo neskaičiuojame.

– Pirmadienį taip pat gėrei.

– Kokio šūdo, negi tu viską žymiesi kalendoriuje?

– Ne, tiesiog rūpi man ir tiek.

Po šio pokalbio nusprendžiau su gėrimu užrišti. Šiaip ar taip vyras, nesugebantis parodyti valios ar bent ją primenančių pastangų, yra mazgotė. Nenoriu toks pasirodyti Silvai, be to, pats jau kuris laikas suvokiu, kad į svaigalus įklimpau daugiau, negu reiktų. Metas susiimti. Su Silvija man norisi dalintis viskuo, netgi savimi. Tad tegul šis dalybų objektas įgauna geresnių, jo vertę keliančių bruožų. Osana aukštybėse! Teišsipildo viskas pagal mano žodį! O jeigu ne – žabas man į šikinę, ir ne kitaip. Norėdamas kiek sušvelninti susidariusią padėtį nuėjau į miegamąjį pasirašyti seksualinės taikos sutarties. Silvija gulėjo lovoje akis uždengusi plonomis agurkų skiautelėmis.

– Nežinau, ar tau kas nors sakė, bet taip gulėdama tu panaši į miegančiąją gražuolę.

– Aš ir esu miegančioji gražuolė. Žiūrėk, kaip ramiai guliu, net akių vokai ir antakiai nejuda.

– Atvirai kalbant, situacija labai patogi – galiu daryti su tavimi, ką tiktai noriu, negalėsi nė krustelt, kol tavęs nepabučiuosiu. Greičiausiai iki gražuolei prabundant ją lankė marios vyrukų, tuntai išvykdavo nieko nepešę. Nepažadindavo ir tiek. Gali būti, kad pasinaudoję miegalės kūnu jie tiesiog nenorėdavo prisiimti atsakomybės.

– O gal miegančioji neišsiduodavo, kad nemiega? Dėl proceso. Galbūt ji kantriai laukė to vienintelio arba tiesiog norėjo gerai pasidulkinti.

– Daug vandens nutekėjo nuo tų laikų, dabar jau niekas nesužinos, kaip iš tiesų viskas buvo. Metas parodyti, kuo gamta mane gausiai apdovanojo. Galbūt vis dėlto nuspręsi, kad dėl TOKIO dalyko verta budintis.

 

Rugsėjo 11 d.

Vakaras pasitaikė kaip niekad. Su Henriu bare prisigėriau tiek, kad pamečiau piniginę, tris kreditines korteles ir dar gerokai susistumdžiau su baro apsauga.  Korteles greitai pavyko užblokuoti, tad nuostolius patyriau nedidelius – apie tūkstantis litų, plius vienas kitas galimai sulaužytas šonkaulis.

Šiaip ar taip, vakaro prisiminimai puikūs. Žiūrėjome baletą ar varjetė, nežinau, kaip tiksliai apibūdinti. Nedidelėje klubo aikštelėje ant dvidešimties centimetrų aukščio pakylos penkios identiško sudėjimo merginos iš Sankt Peterburgo šoko Čaikovskio baletų ištraukas. Įdomiausia, kad vienintelė šokėjas dengusi apranga – puantai ir plunksnų vėduoklės rankose. Merginos judėjo lengvai, elegantiškai pirštų galais vos liesdamos grindinį. Publika stebėjo pasirodymą visiškoje tyloje, godžiai rydama kiekvieną išlavintų kūnų judesį, rankų mostą, žvilgsnį. Salės oras virpėjo. Galėjai girdėti, kaip greta sėdintys vyriškiai, šnopuodami sunkiai įkvėpiamu deguonimi, mintyse pildo ilgamečių seksualinių fantazijų sąrašus. Konvejerinė spermatozoidų gamyba patalpoje vyko geometrinės progresijos pagreičiu, kol galiausiai viskas išsiliejo audringų ovacijų banga ant parketinio įstaigos grindinio, sienų, barokinių krištolinių sietynų. Kelios salėje sėdėjusios žiūrovės, pasipuošusios ankštais vyriško kirpimo kostiumais, kaklaraiščiais bei trumpomis berniukiško stiliaus šukuosenomis, plojo, švilpė, pašėlusiai trypė kojomis nė kiek nenusileisdamos vyriškai auditorijos daliai. Kai efemeriško susidūrimo su „aukštuoju menu” apžavų paveiktas Henris pabandė jėga prasibrauti į užkulisius, apsauginių buvome draugiškai išprašyti lauk.

 

Rugsėjo 12 d.

Nenorėdamas girtas pasirodyti Silvijos akyse nakvojau vienas savo bute Vilijampolėje. Gerokai po vidurnakčio mane pažadino keistas triukšmas, kurį geriausiai galima būtų įvardinti žinomu terminu – garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso*. Tiesiog nubudusį apėmė jausmas, kad gretimame kambaryje yra svetimas. Pirmiausia ką padariau, tai pasistengiau sulaikyti kvėpavimą ir šiek tiek nusiraminti. Kelioms akimirkoms viskas nutilo, tada gana aiškiai išgirdau ištraukiamo rašomojo stalo stalčiaus girgždesį, po to dar vieno stalčiaus. Pasigirdo šiurenimas, tikriausiai įsibrovėlis naršė po mano užrašus ir dokumentus. Kiek galėdamas tyliau nuleidau ant žemės kojas, pakilau rankomis atsirėmęs į lovą ir tylutėliai prisėlinau prie iki galo neužvertų kambario durų. Pro plyšį priešais mane atsivėrė nuostabus vaizdas. Nugara į mane stovintis tamsiai apsirengęs žmogysta palinkęs ties rašomuoju stalu be jokių skrupulų rausėsi mano popieriuose. To buvo per daug. Puoliau į kambarį, smūgiu į galvą parverčiau jį ant žemės ir ėmiau ilgai įnirtingai spardyti kojomis daugiausiai taikydamas į veidą. Štai ir ilgai lauktasis mano nervų išbandymas, niekšelis ne su tuo susidėjo, dabar su kaupu gaus įsitikinti, ko esu vertas. Įsibrovėlis vaitojo, inkštė, mėgino užsidengti rankomis. Spardžiau be jokio pasigailėjimo tol, kol sukniubo praradęs sąmonę. Turėdamas laiko apkrausčiau vagies kišenes, kuriose neradau nieko, išskyrus ryšulėlį raktų bei miniatiūrinį atsuktuvą. Jokių asmens  tapatybę nurodančių dokumentų ar ko nors kito, galinčio tarnauti nors menkute užuomina. Neskubėdamas įsižiurėjau į gulinčiojo veidą. Smulkutis, maždaug trisdešimt penkerių metų vyriškis, niekada man anksčiau nematytas, vešliais vario spalvos plaukais, strazdanotas, švariai nuskustais skruostais. Tokį tikrai būčiau įsiminęs. Dėl viso pikto nufotografavau jį mobiliuoju telefonu, tada nutempiau bejausmį kūną į balkoną, vargdamas užkėliau ant turėklo ir bakstelėjęs koja nuspyriau žemyn. Mano svečias dusliai atsitrenkęs į žemę suvaitojo. „Gyvens bjaurybė,” – tarstelėjau sau tyliai užverdamas balkono duris. Likusią nakties dalį nemiegojau. Taip elgiausi ne tiek apimtas baimės dėl galimo išpuolio pasikartojimo, kiek dėl užplūdusios emocijų bangos. Senokai buvau patyręs tokį adrenalino kiekį.

____________________

* citata iš John Irving romano „Našlė vieneriems metams”

 

Rugsėjo 17 d.

Nidas buvo neteisus. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvų, raidė „X” įgauna visiškai kitokią prasmę. Tai tarsi kryžius, prie kurio daugybę metų be jokio gailesčio buvo kalami vargšai, niekieno neginami žmonės, dienas ir naktis priversti lenkti nugaras už minimalų vergišką atlygį, kurio nemenką dalį dar suėsdavo nuolatinės inventorizacijos, nuostoliai bei nurašymai. Ir še tau, kad nori, kas galėjo pamanyti, jog vieną nuostabią dieną likimo svarstyklės netikėtai pakryps silpnųjų, negalinčių apsiginti pusėn. Taigi, stulbinamai pribloškianti istorinė naujiena: pirmosios didžiausio Lietuvos prekybos tinklo profsąjungos, įkurtos Kauno Šilainių filialo parduotuvėje, vadovu tapo čia penkerius metus apsaugininku išdirbęs Mindaugas Vaišnoras, kresnas keturiasdešimtmetis vyriškis, nepabūgęs spaudimo ar galimo prekybos centro vadovybės susidorojimo. Jam pavyko suburti draugėn trisdešimt aštuonis prekybos salės, kasų bei lauko priežiūros darbuotojus ir padaryti tai, apie ką net baisiausiame sapne nesapnavo saujelė viską į savo rankas tvirtai suėmusių vergvaldžių. Tą pačią dieną, kai buvo įkurta profesinė sąjunga, o jos atstovai viešai pasisakė daugiau nebesitaikstysią su išnaudojimu, prekybos tinklo vadovybė nedelsdama pareiškė, kad profesinės sąjungos gali prisidėti prie įmonės žlugdymo ir atnešti nepataisomą žalą visiems Lietuvos vartotojams. Esą jie apskritai nesupranta, kam reikalingos profsąjungos tokioje pažangioje išsivysčiusios demokratijos šalyje, kaip Lietuva, kur visus darbuotojus geriau nei bet kokios profsąjungos gina Darbo kodeksas ir daugybė kitų teisinių aktų.

Verslininkai, tiesa, pamiršo pasidalinti kita naudinga informacija. Mano žiniomis, tinklas, palyginti su kitais didžiaisiais Lietuvos prekybos centrais, savo darbuotojams siūlo patį mažiausią atlyginimą. Pradedantis kasininkas  uždirba apie 900 litų. Tokia alga mokama neatskaičiavus mokesčių. Darbo valandos nenormuotos, be to, tinklo darbuotojai priverčiami pasirašyti visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurias prisiima atsakomybę padengti nuostolius dėl pasibaigusio galiojimo prekių, pavogtų daiktų, klientų per neatsargumą sudaužytų butelių ar stiklainių. Visa tai darbuotojui išskaičiuojama iš atlyginimo. Nepasirašę tokios sutarties į darbą nepriimami. Tad vis dėlto yra šiam pasaulyje kažkoks teisingumas, laikai keičiasi. Su dideliu susidomėjimu stebėsim, kas bus toliau.

 

Rugsėjo 21 d.

Paragintas Sergio pasidomėjau bažnyčios požiūrio į homoseksualizmą klausimu. Katalikų bažnyčios katekizme sakoma, kad būtina vengti bet kokios nepagrįstos homoseksualių asmenų diskriminacijos, tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Šiemet ES pirmininkavusi Prancūzija pasiūlė JTO Žmogaus Teisių Chartijos 60-mečio proga dekriminalizuoti homoseksualius santykius.  Į tai oficialus bažnyčios asmuo, nuolatinis šv. Sosto atstovas prie Jungtinių Tautų Organizacijos Selestinas Migliore pareiškė, kad Vatikanas nepritars Prancūzijos parengtam projektui, kuriuo JTO siūloma siekti, kad homoseksualumas būtų dekriminalizuotas visame pasaulyje. Anot jo, pritarus Prancūzijos parengtam projektui, gali atsirasti „kitų diskriminacijos formų”, o homoseksualių sąjungų nepripažįstančios šalys patirs kitų valstybių „spaudimą”. Taigi, tokiu būdu nostalgiją inkvizicijai tebejaučiantis Vatikanas solidarizavosi su Afganistanu, homoseksualus baudžiančiu mirtimi, Alžyru, numatančiu 3 m. kalėjimo, Bahreinu – 10 m. kalėjimo (vyrams), Bangladešu – 10 m. arba kalėjimas iki gyvos galvos, Brunėjumi – 10 m. kalėjimo, Džibučiu – 10-12 m. kalėjimo, Egiptu – iki 17 m. kalėjimo, Eritrėja – 3-10 m. kalėjimo, Gvinėja – 6 mėn.-3 m. kalėjimo, Bisau Gvinėja – sunkiųjų darbų stovyklos, Iranu – kalėjimas, kankinimai, mirties bausmė, Libanu – 1 m. kalėjimo, Malaizija – 20 m. kalėjimo, Maldyvais – 10 m. kalėjimo (vyrams), Mauritanija – mirtis, Maroku – 6 mėn.- 3 m. kalėjimo, Omanu – 3 m. kalėjimo, Pakistanu – 2 m. arba iki gyvos galvos, Kataru – 5 m. kalėjimo, Saudo Arabijos Karalyste – mirties bausmė, Senegalu – 1 mėn.-5 m. kalėjimo, Siera Leonės Respublika – kalėjimas iki gyvos galvos, Somaliu – 3 mėn.- mirties bausmė, Sudanu – 5 m.- mirties bausmė, Sirija – 3 m. kalėjimo, Tanzanija – 25 m. kalėjimo, Gambija – 14 m. kalėjimo, Tunisu – 3 m. kalėjimo, Turkmėnistanu – 3 m. kalėjimo (vyrams), Jungtiniais Arabų Emyratais – mirtis, Uzbekistanu – 3 m. kalėjimo, Jemenu – kankinimai ir mirtis.

Po tokių bažnyčios hierarchų pareiškimų matau aiškią misiją savuoju gyvenimu prisidėti prie pozityvaus pokyčių proceso tam, kad bažnytinė Romos valdžia greičiau apsispręstų neversti žmonių eiti prieš jų pačių prigimtį, sveiką protą ir Dievo valią. Anksčiau ar vėliau nugalėjus demokratijai bus nustotas niekinti žmogaus kūnas ir pripažintos prigimtinės teisės į įvairiapusį lytiškumą. Palaimintų kunigų šeimos, gėjų santuokos, antros vedybos, šeimos planavimas bei moterų kunigystė atras vietą bažnyčios gyvenime. Galbūt tuomet mūsų krikščioniškoje bendruomenėje kils mažiau pedofilijos skandalų, homofoniško persekiojimo, kitoniškumo diskriminacijos apraiškų.

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Įsigyti romaną:

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos