RUGPJŪTIS

Rugpjūčio 4 d.

Tokia diena, kai norisi išsitiesti ant sofos ankštame psichiatro kambarėlyje ir skirti šiek tiek dėmesio savianalizei. Herr Doktor, šiomis dienomis jaučiuosi nutolęs nuo savo pirmapradžio pašaukimo, smarkiai apleidęs Kristų ir motiną Bažnyčią. Nenoriu vaidinti nekalto ar aukos, bet dėmesys religijai slopsta sulig kiekviena diena. Imu jausti tuštumą, didžiulę properšą tarp to, kas esu, ir to, kuo deduosi esąs. Nežinau, ar dar yra pasaulyje jėgų, galinčių sutaikyti mano nuožmiąją haidiškąją pusę su dievobaimingu, dangaus malonės meldžiančiu misteriu Džekilu. Atleiskit, kad pateikiu tokią banalią analogiją, bet šiais laikais gyvename citatų pasaulyje, tad nieko nepadarysi. Visuomet maniau, kad pagrindinė mano asmenybės bėda yra nemąstymas apie savo elgesio pasekmes. Man neužtenka vadovautis kitų patirtimi, trokštu visur ir visuomet viską išbandyti savo kailiu. Aš nežinau, ką reiškia posakis „būti savimi”, nes nuo pat mažumės gyvenu dvigubą  gyvenimą. Be šio antra oda tapusio pavidalo jaučiuosi siaubingai nuobodus pats sau. Visi regi mano išorinio fasado dekorą, tad šis dienoraštis, kaip ir šiandienis pokalbis su Jumis, herr Doktor, yra tarsi tolimas Doriano Grėjaus portreto pusbrolis. Šiuo atveju dienoraštis yra bjaurus ir atstumiantis subjektas, o ne aš. Atleiskit man už kartais specialiai tekste norimą pabrėžti perversiją bei akivaizdų nuorodų į intelektą nebuvimą. Kartais suvokiu save tarsi sujauktus Pedro Almodovaro ar Larso von Triero filmus, be prikišamo moralo ir turiningos esmės. AŠ ESU SILPNAS, BEVALIS ŽMOGUS, NUO KURIO PATĮ SAVE IMA NEVALDOMAS JUOKAS…

 

Rugpjūčio 8 d.

Tarptautinė Orgazmo diena. Silvija gosliai vedžioja lūpomis po mano penio paviršių, viena ranka tvirtai suėmusi sėklides, kita prispaudusi kaklą taip, kad negalėčiau pajudėti. Juntu, kaip kūną išmuša karštis, kylantis pilvu, krūtine, kol galiausiai pasiekia smilkinius, kurie ima nervingai tvinkčioti. Jos judesiams vis spartėjant, kulminacija atrodo nebeišvengiama, tad iš visų jėgų stengiuosi susivaldyti trokšdamas, kad pojūtis tęstųsi kuo ilgiau. Galop Silvijos lūpos paima viršų ir mano inertiškas palengvėjimas išsilieja jai tiesiai į veidą, negailestingai užtvindydamas burną, nosį ir netgi šiek tiek akis. Silvijos tai nė kiek nesuglumina. Nusivaliusi juoda šilko paklode mano gyvybės syvus ji atgula šalia, kojomis apglėbdama mano pečius, ir nepraėjus keletui minučių užsnūsta, atsiduodama padažnėjusiam kvėpavimui bei sapnams, apie kurių prigimtį neturiu jokios apčiuopiamos informacijos. Dėl to mane kamuoja nedidelis gailestis, nes sapnai geriausiai apibūdina žmogų. Nori ką nors pažinti – sužinok jo sapnus. Mes taip ir užmiegame: jos veidas įremtas į manuosius lytinius organus, mano į jos.

Nubudęs stebėjau, kaip ji gulėdama šalia sprendžia sudoku, kaip kyla ir leidžiasi siaurutėliai antakiai, kaip pirštų galiukai žaidžia su nepaklusnia plaukų sruoga, kaip mainosi veidas atspėjus teisingą skaičių kombinaciją, kaip virpa jos šnervės godžiai košdamos orą, kaip ji stipriai prikanda lūpą nerasdama tinkamo sprendimo. Matydamas šį šviesų, nerimo neapsunkintą veidą, padariau tai, ko jau seniai nebuvo mano poelgių arsenale –  nuoširdžiai padėkojau Viešpačiui už galimybę visa tai regėti. Dieve, kad tu žinotum, kokia palaima! Niekuomet taip gerai nesijaučiau.

–  Ar mes  esame šeima? – netikėtai paklausė ji.

–  Manau, be penkių minučių šeima, – atsakiau šiek tiek sutrikęs. Toks klausimas mane išmušė iš vėžių, nebuvau jam pasirengęs. Atsistojau ir kažkaip nervingai nuėjau į virtuvę, trankiai sudėjau į kriauklę nešvarius indus, atsukau vandenį. Keista, daugybę metų stūmiau į šalį mintis apie šeimą. Buvo beveik neįmanoma suvokti, kad galiu būti kam nors reikalingas. Argi gali kitas žmogus trokšti susijungti į vieną, turėti bendros ateities viltį su manimi, tokiu netobulu Viešpaties tvėriniu? Protu nesuvokiama.

–  Ar jau praėjo penkios minutės? – suskambo balsas iš gretimo kambario.

–  Taip, praėjo.

–  Vadinasi, nuo šiol esame šeima.

Manau, Silvija nuoširdžiai tuo džiaugėsi, nors tai ir tebuvo humoras. Kiekviename pokšte yra dalis tiesos, o gerame ta dalis vyrauja.

 

Rugpjūčio 13 d.

Po ką tik įvykusio astronominių mastelių sekso voliojausi su Silvija lovoje. Kažkas pasibeldė į buto duris. Galvojau, neatidarius nueis, tačiau tas kažkas buvo labai atkaklus, beldė vis smarkiau ir smarkiau. „Belskite ir bus atidaryta,” –  šmėkštelėjo mano galvoje, tad susisupęs į rožinį Silvos chalatą, įsispyręs į tokios pat spalvos šlepetes nuėjau pažiūrėti, kas mus Viešpaties valia tokią nuostabią dieną aplankė. Už durų stovėjo du labai keistos išvaizdos kostiumuoti tipeliai – ilgšis ir dručkis. Pasipuošę į atlapus įsegtomis vizitinėmis kortelėmis stovėjo išdidūs, pasitempę, keistai vartydami akis. Kostiumai gerokai aplamdyti, batai numintais galais, rankose po mažutėlę knygelę ir rožinį. Porelė atrodė tarsi ką tik nužengusi iš senos XX a. pradžios begarsės kino komedijos. 

–  Sveiki, ar norėtumėte išgirsti apie tyrą meilę ir gyvenimą kartu su Jėzumi? – pradėjo pokalbį ilgšis.

– Dėkui, bet aš pakankamai informuotas tikėjimo klausimu, o tyra meilė dalykas reliatyvus, – atsakiau ramiai, neįžeidžiančiai.

–  Jūs tikintis? – įsiterpė į pokalbį storuliukas.

–  Šiek tiek, iš esmės propaguoju katalikybę. Kas jus dar domintų?

– Tikriausiai paveiktas tokio netikusio tikėjimo dar nesate girdėjęs apie Tikrąją Jėzaus bažnyčią?

– O ar yra netikrų Jėzaus bažnyčių?

– Daugybė, – ilgšis susižvalgė su storuliuku, atseit, ar jau tinkamas metas varyt agitaciją ar dar ne. Šis pritariamai nuleido akis, suprask, galima. Ilgšis to ir telaukė.

 – Imkime kad ir jūsų Romos katalikų bendruomenę, labai netikus. Ydingi papročiai, palaida moralė. Girdėjote apie tai, ką išdarinėja jūsų kunigai, o ką bekalbėti apie eilinius tikinčiuosius? Besaikis ištvirkimas, amoralumas, klestinti paleistuvystė. Arba tarkim, jeigu Jėzus būtų pakartas, o ne nukryžiuotas, tai kaip jūs, katalikai, žegnotumėtės? Va šitaip? – ranka isteriškai apveda apie kaklą. – Jėzus mums aiškiai pasakė – stotis ir eiti, ryžtingai atverčiant visus netikėlius į tikrąjį pažinimą, visus pasiklydusius, skęstančius tamsoje ir nuodėmėje. Keliaujame per pasaulį sėdami Dievo žodį, vienintelę tikrąją sėklą, žymėdami neprotingus kitų religijų šalininkus eretikų vardu. Tie, kas ne su mumis, degs baisiose pragaro liepsnose ir nebus jiems jokio pasigailėjimo. Katalikų bažnyčia – tai moteris, buvusi  neištikima vedybų įžadams, Babelės ištvirkėlė. Ji buvo ištekėjusi už Dievo, o paskui nuėjo paleistuvauti su šėtonu. Tokia sąjunga yra anti-Žodis, anti-Dvasia, taigi ir anti-Kristus. Taip, broli mano, tu teisingai mane išgirdai, ANTIKRISTAS, ne kitaip!

Ne, galvoju, mielieji, šito tai jau per daug. Jūs man dar atsiimsite.

– Gerbiamieji, jūsų žodžiai pasiekė mano širdį, –  pradedu švelniu, draugišku tonu, kiek galima minkštindamas balsą. – Esu smarkiai sudomintas Tikrosios Jėzaus bažnyčios siūloma alternatyva. Jūsų apsilankymas mano namuose tikra atgaiva nuo kasdienybės rūpesčių pavargusiai širdžiai.

Pamokslautojų veidai pastebimai nušvinta. Priešais save jie jau regi pasiklydusią avį, be penkių minučių pakliuvusią į jų sumaniai paspęstus tinklus.

– Kaip prisiekusiam homoseksualui, didelės nuskriaustų ir žeminamų mažumų dalies atstovui, man bus garbė įsilieti į jūsų dvasingą bendruomenę. Šiame mieste jaučiuosi be galo vienišas. Pats visagalis bus atsiuntęs jus tokią sunkią man valandą. Matote, visai neseniai mane paliko vaikinas ir aš…

Sakinio pabaigti neprireikė. Vyrukus kaip viesulu nunešė, nespėjau net atsisveikinti. Nurūko laiptais į apačią bėgomis, tik padai matėsi.

– Kas tokie buvo užėję? – pasiteiravo Silvija maudamasi ant savo stangrių blizgančių blauzdų naujas šilkines kojines.

– Šiaip, geri žmonės. Klausė kelio sudėtingame nūdienos pasaulyje.

 

Rugpjūčio 19 d.

– Sveikas Henri, kaip sekasi?

– Ar žinai, kad šis klausimas pagal Froidą? Yra seksas – sekasi, nėra sekso – nesiseka. Mano kardo makštys šiuo metu atostogauja Preiloje, ramuma visiška. Žinai, buvo žmona kaip žmona – namų gyvūnėlis. Tik suteikiau darbą – iškart sparnai prasikalė. Prasidėjo lakstymai, korporaciniai vakarėliai, afteparčiai. Vos neišsiskyrėm. Kaip tau atrodo, jei gyveni kaip šuo su kate, tai toks gyvenimas daugiau: šuniškas ar katiniškas? Man pačiam tai kas, seniai nematau reikalo kvaršinti tokiais dalykais galvos. Dabar laikomės kas sau ir tiek.

– O kokie reikalai su ta fitneso čempione?

– Sakoma, žmogus ne puodynė, priėjęs nepabarškinsi. Aš galiu prieiti ir pabarškinti. Ne su viena yra taip nutikę. Kalbant apie čempionę, tai reikalai nekokie. Nežinau kodėl, bet ji visuomet baisingai įsitempusi, niekaip neatsipalaiduoja. Vaikščiojantis raumenų kalnas, o tik kas –  iškart į ašaras, visai nestabili. Dievaži, niekaip nesuimu, kaip galima vakare vadinti niekšu, amoraliu ligoniu, o ryte jau Dievu žemėje, stebuklingu gyvenimo vyru. Šiza kažkokia tai, visiškas nesusipratimas, mečiau ją.

– Nieko nepadarysi, nelemta tai nelemta. Aš taip pat turiu įdomių naujienų. Klebonas praeitą mėnesį nusamdė naują apskaitininkę parapijos buhalterijai tvarkyti. Nieko tokia visai, kokių dvidešimt šešerių metų, gan patrauklios išvaizdos, žodžių kišenėje neieško. Nesusilaikiau, įvedžiau vardą, pavardę į „Google” paiešką. Ir ką tu manai? Vienoje socialinių tinklų anketoje prie jos pavardės puikuojasi pluoštas sadomazochistinio pobūdžio fotografijų bei įrašas: „mėgstu lateksą, grupinį seksą ir plakimą rimbu.” Kaip tau mūsų įstaigos personalas?

–  Baik jau, radai kuo stebėtis, nebe tie laikai. Man jau seniai atrodo, kad žmonės skirstosi į dvi kategorijas – į tuos, kurie mėgsta grupinį seksą ir plakimą rimbais, ir tuos, kurie prisipažįsta, kad mėgsta. Beje, vakar buvau kai kur.

–  Kur, jei ne paslaptis?

– Kaip ir pasimatyme, turbūt. Su viena verslininke iš Kaišiadorių. Tiesa, ji ištekėjusi, turi porą vaikų.

–  Ir?..

–  Ir…  dar ne visai… bet jau…. na, kaip ir nedaug trūko.

– Turi skonį probleminėms boboms, užuojauta. Spėju, kad tu, kaip nuolatinis moterų vartotojas, išsiugdei falą su nevykusiu polinkiu, kuris nuolat įvelia tave į kokius nors nemalonumus.

– Tai jam visuomet kuo puikiausiai pavyksta, dėkui už pastebėjimą. Nors moterys paprastai mane domina grynai iš anatominės pusės, šioji visai miela. Dargi graži,  maloni, simpatiška.

– Neabejoju, kitaip nebūtų ištekėjusi.

 

Rugpjūčio 24 d.

Iš Adrijos pasakojimų žinojau, kad Aleksandro, vieno iš aštuonių didžiausio Lietuvos prekybos tinklo vadovų, vilos, kurioje šventėme Valpurgijos naktį, šeimininko, žmona žuvo siaubingoje avarijoje, po kurios vyresnysis sūnus Albertas liko sėdėti invalido vežimėlyje, o jaunėlį papuošė bjaurus randas per visą skruostą. Jei tikėtume gandais, tąkart tarp Aleksandro ir jo žmonos įvyko barnis. Naktį ji pasiėmė vaikus ir, apsvaigusi nuo vaistų ar alkoholio, sėdusi prie vairo nesuvaldė mašinos. Iš vilkiko, į kurį trenkėsi automobilis, išskriejęs metalo lakštas nupjovė Sofijai galvą.

Ryte gerokai nustebau sulaukęs Aleksandro skambučio, o dar labiau itin draugiško kvietimo apsilankyti šią popietę jo namuose. Ilgai nesvarstęs sutikau, tad po geros valandos jau spaudžiau vilos durų skambutį. Vidun įleido tvarkanti namus senyva kambarinė. Prisistatęs pasakiau jai, kad kartą esu čia lankęsis, tad kelią iki sporto salės rasiu pats. Kadangi į patalpą įėjau niekieno nepastebėtas, galėjau netrukdomas stebėti, kaip Aleksandras moko jaunėlį sūnų žaisti rusišką biliardą.

– Jei nepataikai, visuomet turėk omenyje, jog kažką padarei ne taip. Susikoncentruok. Viską lemia tavo protas. Jei nepasitelksi proto, treniruokis nesitreniravęs. Visuomet žaisk su stipresniais už save. Tik taip gali tobulėti. Rungdamasis su silpnesniais už save varžovais atsipalaiduoji, tampi pažeidžiamas. Niekada nežaisk veltui, visuomet kovok dėl prizo. Tarkim, lažiniesi su kuo nors iš pusryčių gaminimo, ir tavo priešininkas pralaimi. Įsivaizduok, kaip jis žais po savaitės, visą tą laiką ruošęs tau maistą, – tuo metu pakėlęs nuo stalo akis Aleksandras pastebėjo mane ir draugiškai pamojęs pasiūlė sekti paskui jį.

– Turiu sukaupęs ypatingą kolekciją, – pasakė spausdamas ranką. – Norėčiau jums ją parodyti. Tikiuosi, manieji žaislai paliks tinkamą  įspūdį.

Pakilę į viršutinį vilos aukštą pasileidome ilgais vingiuojančiais koridoriais, kurių gale pasiekėme puošnų, tačiau nedidelį darbo kabinetą. Aleksandras priėjo prie masyvios, Rokoko stiliaus raižiniais dekoruotos senovinės spintos, pravėrė duris ir įėjo į vidų. „Ši demoniška metafizika neabejotinai pradžiugintų Gvidą,” –  pagalvojau tylomis ir mintyse nusišypsojau. Spintos viduje buvo durys, slepiančios įėjimą į slaptą patalpą.

Patekus į vaiskiai oranžinį kambarį mus pasitiko monstrai – keturios lubas siekiančios kraugeriškos akmeninės statulos, parvežtos greičiausiai iš kokios nors kelionės po Karibus. Viena patalpos siena nukabinėta daugybe senovinių ginklų, tiek šaltųjų, tiek šaunamųjų. Kita kambario dalis padalinta į plačias lentynas, nuo viršaus iki apačios visiškai užpildytas sunumeruotomis žmonių kaukolėmis. Kai kurioms iš jų keli tūkstančiai metų, kitos atkeliavusios iš vienuolynų kriptų, piliakalnių, žydų kapaviečių. Kaukolės atrodė kraupiai: senos, pajuodusios, nuo laiko ištrupėjusiais dantimis. Ne viena su skylėmis smilkiniuose ar pakaušyje, kas akivaizdžiai liudija smurtinę jų savininkų mirtį.

– Ar nusimanote apie dvidešimtojo amžiaus dailę? – paklausė Aleksandras smalsiai stebėdamas, kaip susižavėjęs klaidžioju akimis po jo daugybę metų kruopščiai rinktą ekspoziciją.

– Neypatingai. Mano kiti narkotikai – seksas ir gera literatūra. Dėl sekso, žinoma, pajuokavau, iš tiesų tai alkoholis ir literatūra.

– Man pačiam nepatinka vaizduoti didį intelektualą, nes toks nesu, tačiau turiu pakankamai žinių bei proto atskirti, kada juo apsimeta kas nors kitas, toks tikrai nesantis. Beprotiškai siutina žmonės, nuolat vartojantys savo kalboje tokius žodžius kaip „simuliakras”, „diskursas”, „naratyvas”. Niekingi menkaverčiai apsišaukėliai, negalintys atverti burnos neištarę eilinio totalaus nupezėjimo. Džiaugiuosi, kad Jūs su manimi atviras. Žinote, kas tai yra? – Aleksandras ranka parodė į uždengtą storu stiklu paveikslą.

–  Ne, nelabai, – drobė nekėlė jokių asociacijų.

– Tai Kandinskis. Tiksliau, rusų dailininko Vasilijaus Kandinskio vėlyvojo Dessau  periodo paveikslas. Prieš ketverius metus įsigijau jį „Christie‘s” aukcione, atsiėjo aštuonis milijonus eurų.

– Darbas neabejotinai to vertas, – pagyriau, neturėdamas daugiau ką pasakyti.

– Džiaugiuosi, kad taip manote, – pastebimai prašviesėjo Aleksandras, po to vėl apniuko. – Noriu pasikalbėti su Jumis apie vieną man svarbų dalyką. Mano vyresnysis sūnus ligoninėje, jis miršta. Noriu, kad pabudėtumėte prie jo, suteiktumėte paskutinį patepimą, jam išėjus palydėtumėte į paskutinę kelionę. Sutinkate?

–  Žinoma, tai mano pareiga ir pašaukimas.

– Gerai, atvykite rytoj dešimtą valandą į Universitetines klinikas. Eime, aš jus palydėsiu.

 

Rugpjūčio 25 d.

Klinikose prieš vizitą pas Aleksandro sūnų susitikau su gydytoju. Iš glausto pasakojimo supratau, kad  nusilpus jaunuolio imunitetui įsimetė infekcija, nuo kurios supūliavo visa limfmazgių sistema, vėliau atėmė plaučius. Gyventi jam liko kelios valandos. Albertas gulėjo palatos viduryje išblyškęs, su deguonies kateteriu nosyje, prijungtas prie griozdiškų aparatų, kurie pumpuodami orą leido labai nemalonius garsus. Patalpos oras dvokė chloru ir dar velniai žino kokiomis dezinfekcinėmis medžiagomis. Prieš įeidamas, kad neįneščiau mikrobų, turėjau užsivilkti medicininį chalatą, ant batų apsiauti polietileno maišus, o veidą užsidengti kauke. Vaikinas tegalėjo matyti mano akis.

– Na štai – kunigas, vadinasi mano reikalai visai prasti, – pratarė pastebėjęs mane įeinant. – Aš mirštu, tiesa?    

–  Apsilankyti manęs paprašė tavo tėvas, sakė, kad turi šiokių tokių problemų su sveikata. Visada gerai, kai gali su kuo nors pasišnekėti. Kaip dabar jautiesi, Albertai?

–  Tėvas… Iki avarijos tėvas nekreipė į mane jokio dėmesio. Būdavo… – vaikinas akimirkai nutilo. –  O ir dabar nelabai jam rūpiu, tiesiog atlieka pareigą ir tiek. Ar jūs ką nors girdėjote apie mano mamos mirtį? Prieš septynerius metus ji žuvo autoavarijoje, nuo to laiko Aleksandras kenčia nuo vadinamojo gepardo komplekso. Su bet kuria moterimi ar vyru gali sugulti lovoje tik vieną kartą, antrąkart jam tai tiesiog nepavyksta fiziologiškai. Todėl partnerius keičia taip pat dažnai kaip ir prezervatyvus. Tikrų tikriausias prakeikimas, ne kitaip. Anksčiau, jaunystėje, tam, kad permiegotų su kokia nors į akį kritusia mergina ar moterimi tėvas turėdavo išeikvoti milžinišką kiekį energijos ir laiko, kopti į kalnus, ryti liepsnojančias špagas, išrasti iš naujo dviratį ir panašiai, o dabar tam pačiam tikslui pasiekti jo padėties žmogui tereikia  vienos, daugių daugiausiai dviejų valandų ir visiškai minimalių pastangų. Šis faktas beprotiškai liūdina. Be medžioklės ritualo seksas nebetenka prasmės. Pasislinkit arčiau, papasakosiu jums vieną epizodą. Eilinė situacija: šeštadienio vakarą Aleksandras privažiuoja su savo prabangiu Bentley prie autobusų stotelėje stovinčios blondinės, lėtai nuleidžia langą. Blondinė nušvinta kaip saldainio popierėlis, tikėdamasi, kad tuoj ją kabins. Tėvas įdėmiai nužiūri merginą nuo galvos iki kojų, parodo iškeltą vidurinįjį pirštą ir nuvažiuoja.

– Atėjau čia pasišnekėti apie tave, ne apie tavo tėvą.

– Po avarijos nieko nebegaliu su moterimis. Visiškas gyvenimo paralyžius, tarsi milžiniška siena, sudėliota iš begalybės įvairaus gylio depresijų, neurozių ir totalaus vidinio nepasitikėjimo. Man nestovi net nuo juodžiausių sadomazochistinių japonų pornofilmų. Galite tuo patikėti? Niekada nesu mylėjęsis, neturiu jokio asmeninio gyvenimo, o virtualus knisa juodai. Galiu bendrauti su merginomis pažinčių svetainėse, bet kai jos pasisiūlo susitikti, man šakės. Esu visiškai bergždžias šiuo klausimu. O dar nuolat persekioja siaubingi košmarai apie motinos mirtį. Sapnuoju, kad kažkoks nuopisa mechanikas galėjo važinėtis mamos automobiliu, sugadinti stabdžius. Noriu jį pamokyti, regiu daugybę pasibaisėtinų kankinimo būdų, nuolat pabundu visas išpiltas prakaito, dažnai prisišlapinęs į savo paties patalus.

Nelabai turėjau ką į tai atsakyti. Vaikino atvejis man pasirodė itin sunkus. Alberto būklė buvo tokia kritiška, kad visa, kas jį dar kiek palaikė šioje žemėje, tebuvo pyktis ir nuoskauda dėl neteisybės, kurią jam teko patirti. Su tėvo turtu bei ryšiais ir protu, kuriuo neabejotinai buvo apdovanotas, Albertas būtų galėjęs tapti bet kuo, kuo tik sumanytų užsigeisti: bankininku, ministru, miesto meru, andergraundo menininku, baleto šokėju – bet kuo. Sunku, beveik neįmanoma, parinkti tokią akimirką teisingą tinkamą žodį. Citatos iš biblijos čia nepadės.

– Ar gali rasti kokių nors gerų minčių ar prisiminimų, kad ir apie tėvą? – paklausiau, tarsi griebdamasis paskutinio šiaudo.

– Aleksandras finansavo šiuolaikinio meno skulptūrų parką Kauno pakraštyje, – pratarė Albertas valandėlę pamąstęs. Jo veidas šiek tiek prašviesėjo. – Investavo į jį keletą milijonų nesitikėdamas jokios grąžos. Tokios beprotiškos metalinės instaliacijos, bežiūrint į jas stogą nuneša. Mano akimis, poelgis pakankamai garbingas. Vienas iš nedaugelio tų, kuriais jis galėtų didžiuotis. Dar prisimenu tokį nutikimą vaikystėje, buvau dar visai mažas. Tėvas grįžo girtas namo po eilinio dalykinio vakarėlio, rankoje turėdamas dovaną. Tokį sudedamą elektrinį geležinkelį su garvežiu „Lora”. Mes visą vakarą jį konstravome, paskui žaidėme iki išnaktų, tik aš ir tėvas. Žaidėme… – su kiekvienu žodžiu vaikino balsas silpo, jis įsikibo į mano ranką ir ilgai nepaleido. Palikau jį miegantį, nujausdamas, kad tai paskutinis mūsų susitikimas šiame gyvenime.

 

Rugpjūčio 29 d.

Išskridusi į kelių dienų komandiruotę Italijoje, kur turėjo filmuotis, Silvija paliko man prižiūrėti Juozapą. Stebiuosi, iš kur toks pasitikėjimas mano pedagoginiais sugebėjimais, na, bet kaip bus, taip. Tiesa, prieš jai išvykstant gavau instrukciją:

– Kartą mūsų rajone toks Donatas nesilaikė duoto žodžio, tai kažkas ant jo daugiabučio sienos užrašė: DONCĖ NEBACHŪRAS! Jis vėliau N ir E užtepliojo, bet vis tiek visiems buvo aišku, kas parašyta. Jei ką rimtai reiktų padaryti ar norėtum būti dėl ko nors užtikrintas, paklausk: „Juozapai, ar tai bachūro žodis?” Jei atsakys, kad taip, gali būti dėl jo ramus.

Naktį nuvežęs Silviją į Karmėlavos oro uostą planavau ryte ilgiau pamiegoti, bet tas velnio vaikis klykdamas įšoko į mano lovą.

– Radiatorius kapsi.

– Koksai radiatorius?

– Na tas, kur vardą turi.

– Kuris, Juozuk?

– Gyvatukas.

Turėjau kviesti santechniką. Vėliau atsibeldė įtūžę kaimynai, atseit užliejot, pridarėt finansinių nuostolių, dabar reikės sąskaitas apmokėti. Pasiunčiau juos velniop. Žūtbūtinai reikėjo prasiblaškyti. Nusprendėme papusryčiauti kurioje nors miesto užeigų. Juozapas apsistojo ties McDonald‘u. Bandžiau priešintis, bet tai buvo beviltiška. Sumauta amerikiečių užkandinė, nuožmiai valdanti vaikų skrandžius bei protus.

 – Nenusimink, gal kada nors ir tavo kieme apsivers sunkvežimis su saldainiais, – matydamas mano prastą nuotaiką nuramino vaikiščias. Šmikis, dar drįsta tyčiotis iš manęs.

Užsisakėme po porą sūrainių, Fantos ir ledų porciją. Atsisėdęs iškart sulaukiau priekaištingo mažiaus žvilgsnio.

–  Prašau, nesėdėk išsiskėtęs kaip skėtis, nemandagu.

– Vaikams nedera mokyti suaugusius elgesio. Tai taip pat nemandagu.

– Aš ne vaikas, aš paauglys! – riktelėjo penkiametis Juozukas.

– Gerai, Juozuk, tu paauglys, – vaikas nurimo. – Skanus maistas?

– O bybis jį žino, ateinu čia dėl nemokamų žaislų, ne dėl maisto, – išrėžė žiūrėdamas tiesiai man į akis. Manasis žandikaulis atvipo iš nuostabos. Smarkiai užsikosėjau springdamas gėrimu.

– Nesakyk taip, Juozapai, negražu šitaip kalbėti.

–  O kaip man tai vadinti?

– Vadink kaip nors kitaip, kokiu gražesniu žodžiu. Tarkim, gali sakyti peliukas. Taip niekas nesipiktins, o tu galėsi teisingai išreikšti savo mintį, – patariau kantraus pradinių klasių mokytojo balsu.

– Peliukas tau į kairę akį. Niekas iš to neišeis, – rimtu veidu pareiškė mažasis keikūnas, įnikdamas į padavėjos atneštą ledų porciją. 

– Žinok, jei dar kada keiksiesi, žaislų negausi.

– Palauk, palauk, vieną dieną susivienys visi pasaulio juozukai ir tau atkeršys, – vaiko veidą nušvietė šypsena. Pagaliau radome bendrą sutarimą.

Likusi dienos dalis praėjo puikiai. Aplankėme zoologijos sodą, pasisupome senais Vytauto parko atrakcionais. Vakare, pažiūrėjęs vaikams skirtą laidelę, išsivalęs dantis, guldamas į lovą Juozapas paklausė:

– O tu turi vaikų?

– Ne, neturiu, Juozuk.

– O kodėl?

– Kunigai paprastai neturi vaikų. Sunku gauti vaiką dirbant tokį darbą kaip mano.

– Gal aš tau tikčiau? Pažadėk, kad pagalvosi apie tai. Aš visai neblogas.

– Žinau tai.

– Bachūro žodis?

– Bachūro žodis, Juozuk.

 

Rugpjūčio 31 d.

Dar viena beprotiška diena su Juozapu, dar vienas nuotykis. Imu priprasti prie to vaikiščio. Po darželio nusivedžiau jį į kino teatrą. Rodė holivudinę animaciją apie kažkokius dinozaurus ar panašiai. Įspūdžių pilnos kišenės, vaikas pirmą kartą buvo kine. Grįžus namo nuo pokalbių apie reptilijas man net galvą paskaudo, vos paguldžiau į lovelę. Toks mielas jausmas už širdies griebia, sunku nusakyti. Tarsi tikri tėvystės rūpesčiai. Vakare sulaukiau Silvijos skambučio.

– Leidžiu laiką su italais. Jie tikrai linksmi, įdomūs žmonės, bet, tiesą sakant, labai tavęs pasiilgau. Po ilgos darbo dienos nesinori nieko kito, kaip išsitiesti lovoje ir viską pamiršus užsnūsti tavo glėbyje.  Kaip Juozapas? Susitvarkai su juo?

– Kuo puikiausiai. Su Juozapu viskas gerai. Tarp mūsų užsimezgė tvirta vyriška draugystė. Man tavęs taip pat trūksta. Praėjo tik kelios dienos, o jau imu lipti sienomis, laužo kaulus tarsi kokiam narkomanui. Kitą kartą išvažiuodama palik bent kokias apatines kelnaites ilgesiui numalšinti, kitaip neištversiu.

– Turiu tau gerų naujienų – kelnaičių yra, tiek švarių, tiek naudotų. Švarios komodoje miegamajame, dėvėtos vonioje, spintelėje po veidrodžiu. Gerai praleisk laiką.

– Praleisiu, laimingai.

Ilgai nelaukęs išsiliejau į Silvijos kvapo persunktą kelnaičių medžiagą. Koks palengvėjimas! Man nė kiek ne gėda dėl savo elgesio, tampu priklausomas. Prakeikta biologija atveria smūgiui silpniausias žmogaus vietas, daro jį pažeidžiamą, juokingą, atima bet kokią valią priešintis, po to palinkusi  ties veidu šnopuoja į jį iššieptais lūpų kampučiais. Tu esi niekis, žmogau, niekio nuopisa. Aš esu viskas – tobuliausias iš narkotikų, amžinoji ugnis, visatos perpetuum mobile. Jūs visi tik apgailėtinos besidulkinančios mašinos, trokštančios bet kokia kaina patenkinti savo geidulį. 

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Įsigyti romaną:

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos