LIEPA

Liepos 1 d.

Silvija augina baltą korela papūgą, apdovanotą neįtikėtina aristokratiško grožio skiautere. Dar turėčiau pridurti, kad ši papūga itin padykęs patinėlis, vardu Žanas Polis. Paukštis taip pavadintas didžiojo prancūzų mąstytojo Žano Polio Sartro garbei. Silva netgi išmokė jį keleto įmantrių frazių. „Pragaras – tai kiti. Pragaras – tai kiti…” – plėšia gerklę plunksnuotasis, kai išalksta. „Mano ketinimai – tai aš pats,” – čiauška patenkintas, kad jį glostai. Rytais, išskridęs iš neuždaryto narvelio, cypsėdamas ir čiauškėdamas Žanas Polis tempia nuo Silvijos antklodę, daužo sparnais, žnaibo ausis ar nosį, kol neiškentusi įkyraus puldinėjimo šeimininkė gracingai vangiai ištiesia ranką leisdama pusantro sprindžio didumo masturbatoriui atlikti savo nešvarų reikalą. Gamta nepaliauja mus stebinti keisčiausiomis seksualumo formomis. 

Kad ir Sergio, Silvijos kaimynas – gėjiškiausias padaras žemėje, kokį kada sutikau. Italas, aštuonerius metus gyvenantis Lietuvoje, stilistas – revoliucionierius, t. y. du viename, jei neskaičiuosime seksualinės pakraipos. O jau jo išvaizda, tai neduok Die: lieknutis, perdžiūvęs, baltais kojas aptempiančiais džinsais, viršutinę dalį dengia blizgūs atlasiniai marškiniai, stambūs medžio karoliai aplink kaklą, plius smakrą puošianti ožio barzdelė. O manieros… Vienu žodžiu, gėrėme ramiai arbatą, kol aš nesusivaldęs paklausiau:

– Ne itin gerai suprantu, kaip ten pas jus vyksta pasiskirstymas vaidmenimis. Kaip nusprendžiama, kas atliks vyro, o kas moters vaidmenį?

Į klausimą Sergio sureagavo stojiškai, nė mažiausio ženklo, kad būtų išmuštas iš vėžių. Atsakė ramiai, santūriai, tiksliai parinkdamas žodžius.

– Klausimas pakankamai sudėtingas. Nėra visiškai griežto suskirstymo, tačiau labai sunku rasti tikrai vyrišką gėjų. Jau atrodo, vyras kaip ąžuolas, raumenys užpumpuoti, tankiausi ūsai, barzda, o vis tiek išgirsti prašymą padaryti jį iš nugaros.

– Ką gi, Dievas sukūrė visus žmones, taip pat ir gėjus. Negalima smerkti žmogaus dėl jo seksualinės orientacijos ar to, koks mylėjimosi būdas jam labiau priimtinas.

– Amen! – tepratarė Sergio ir mes broliškai susidaužėme bokalais.

Po kurio laiko Sergio pasakojo, kad jo abu tėvai mirė nuo vėžio, brolis žuvo avarijoje, sesuo, vienintelis jam likęs artimas žmogus, susirgo išsėtine skleroze. Jis mąstė, ar tai nėra bausmė už jo pasirinktą gyvenimo būdą, visas klaidas bei nuodėmes, kurias jam teko patirti. Nuoširdžiai prisipažinau, jog nežinau atsakymo. Pabandžiau nuraminti, jog labai galimas daiktas, kad tiesiog toks gyvenimas. Pokalbiui galutinai įsibėgėjus, prasitariau italui apie savo domėjimąsi prekybos centrų problema. Jis šią žinią sutiko su dideliu entuziazmu.

– Galėčiau tave supažindinti su savo bičiuliais, susibūrusiais į komuną Aleksote. Jie gyvena nelegaliai užgrobtame skvote ir vadina save kapitalizmo laikų antropologais, operuojančiais priešmirtinės būsenos visuomenės kūną. Į vis didėjantį susvetimėjimą, augančią turtinę nelygybę jie atsako įvairiausiomis akcijomis, provokuojančiais performansais, informacijos apie žmonių teises skleidimu. Neabejoju, jie tau turėtų patikti.

Sutarėme pas tuos žmones nuvykti savaitgalį. Atrodo, ten organizuojamas kažkoks renginys ar konferencija. Sergio užtikrino, kad turėtų būti įdomu. Pagyvensim, pamatysim. Gyvenimas pilnas netikėtumų, niekad nežinai, kur rasi, o kur tave apiplėš. Na, bet pabandyti verta, šiaip ar taip nelabai turiu už ko užsikabinti.

 

Liepos 2 d.

Ryte palikęs Silvijos namus išskubėjau į darbą. Nemalonumai neapleido manęs nuo pat pradžių. Kieme paliktą mašiną radau nuleistomis padangomis, kažkokie niekšai supjaustė visus keturis automobilio ratus. Neturėdamas ką daryti pėsčiomis patraukiau į autobusų stotelę. Gal šimtą metų nevažiavau viešuoju transportu, įspūdžiai nepakartojami. Ypač patiko girtų vidutinio amžiaus vyriškių porelė, sėdinti ant galinių troleibuso pasosčių. Šie nesidrovėdami išsiskėtę per keturias keleivių vietas lukšteno ir spjaudė saulėgrąžas ant grindų, garsiai postringaudami apie tai, kad kitose šalyse per šventes miestai labiau papuošti, tvarkingesni, vyrauja aukštesnė visuomenės kultūra, kitoks požiūris į žmogų. Norėjosi paimti tuos du išgamas už atlapų ir papurtyti taip, kad vietoje apsišiktų. Tipiškas lietuvio požiūris: visur geriau nei pas mus, todėl galim sau leisti būti imbecilais.

Išlipus iš troleibuso sekėsi dar blogiau. Nespėjau nei atsikvėpti, kai priešais mane Laisvės alėja žingsniavęs studentiško amžiaus jaunuolis visa jėga atbulas tėškėsi galva į grindinį ir ėmė pasiutusiai kratytis purtomas traukulių. Vaikiną greičiausiai ištiko epilepsijos priepuolis. Parklupęs pakėliau jo galvą nuo žemės, pakišau po ja savo odinę rankinę ir ėmiau dairytis aplink akimis ieškodamas pagalbos. Praeiviai žengė pro mus visiškai abejingi, nuduodami, kad nieko nepastebi. Mano rankos, drabužiai skęsta kraujyje, ant šaligatvio ima formuotis baisus kraujo klanas, visiems į tai nusispjaut. Šiaip taip sugraibęs telefoną skambinu greitajai, sako, žiūrėkit, kad tik neužspringtų liežuviu. Bandau jį pražiodyti, tikrinu pulsą, ar dar nenusibaigė, atrodo, tik apalpo. Greitoji neatvažiuoja, greičiausiai pritrūko ekipažų, reikia laukti. Drebėdamas klūpau ant grindinio, o žmonės žengia pro šalį lyg niekur nieko. Diena pasitaikė puiki, saulėta, negi gadinsi sau nuotaiką dėl tokio supisto menkniekio kaip žmogaus gyvybė. Pagaliau pasirodo pagalba, medikai suleidžia vaistų, praplauna žaizdą, paguldo be sąmonės gulintį vaikį ant neštuvų, išveža nežinoma kryptimi. Tikriausiai gyvens…

Negana to, tarsi šiai dienai būtų nepakankamai, po pietų reikėjo laidoti du mažamečius vaikus. Prie mokyklos mamos akivaizdoje juos nukirto šaligatviu važiavęs visureigis. Abu žuvo vietoje. Visureigio vairuotojas paspruko iš įvykio vietos. Visiškai sudaužyti gyvenimai – motina iš karto atsidūrė psichiatrinėje,  laidotuvėmis rūpinęsis tėvas kalbėdamas staiga nutildavo, keletui minučių įsižiūrėdavo į kažkokį tašką, paskui nebeprisimindavo apie ką kalbėjęs. Pasak jo, pražilo per vieną naktį. Nepajėgus net verkti, drebančiomis rankomis tiesė man pinigus. Paėmiau, dabar gailiuosi. O juk galėjau neimti.

 

Liepos 7 d.

Silvijos gimtadienio proga suorganizavau nedidelę ekspediciją į Kauno gynybinius fortus. Pasikvietę Gvidą, Sergio, keletą Silvos draugių, tam tikslui iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorijos klubo išsinuomojome Pirmojo pasaulinio karo laikų uniformas, kuprines, maskuojančias gertuves, prožektorius, kareiviškus kastuvėlius ir porą apynaujų metalo ieškiklių. Septynių ryžtingai nusiteikusių lobių ieškotojų visiškai ekipiruota ekspedicija leidosi į nuotaikingą žygį. Gertuvės pripildytos, sumuštiniai supakuoti, rankoje kompasas, daugiau dėl grožio nei dėl praktinės naudos, nuotaika pakili. 

Kasinėjimus pradėjome Rokuose. Sugaišę beveik pusdienį teradome kelias aprūdijusias šovinių tūteles ir tiek, tačiau tai nebuvo svarbiausia. Su malonumu buvo galima stebėti visuotinį grupės entuziazmą ir ryžtą. Ypač džiaugiausi dėl Silvijos, ji tarsi grįžo į senų laikų vaikystės prisiminimus, rankomis žarstė žemę, aikčiojo dėl kiekvieno aptikto niekniekio. Gera matyti ją tokią laimingą. Tik nuvykus į Aleksotą viena iš Silvijos draugių aptiko carinės Rusijos laikų kareivio diržo sagtį. Džiaugsmo pilnos kelnaitės. Visi ėmė ieškoti su dvigubu įkarščiu. Šiaip ar taip, atrodo, mums ėmė šypsotis sėkmė. Radome kažkokių metalo atplaišų, galbūt artilerijos sviedinių skeveldrų, taip pat keletą rusiškos kareivių uniformos sagų. O paieškas perkėlus į Julijanavą, forte aptikom šikšnosparnių. Merginas kaip vėju išnešė lauk ir jokiu prašymu leistis atgal jų nebeįkalbėjome. Liko naršyti išorę. Čia sėkmė ir parodė mums savo auksinius dantis. Gvidas metalo ieškikliu aptiko gerai išsilaikiusį vokiečių kareivio ordiną ir skiautę munduro, o netoliese netyčia iškasėme kažkokius palaikus, tvarkingai subertus į firminį prekybos centro „Rimi” maišelį. Matyt, kažkas čia kasinėjo jau prieš mus. Kaip tik tuo metu Sergio užvedė kalbą apie tai, kad kasinėjimas galbūt nėra jau toks legalus ir nekaltas dalykas, kaip kad manėme iš pradžių. Tad bendrai nutarėme užbaigti šios dienos paieškas ir susirinkę daiktus patraukėme ieškoti vietos poilsiavietei.

Vakarop, susėdę prie laužų, atkimšom sklidinas tauriųjų gėrimų gertuves, iš kuprinių buvo ištraukti sumuštiniai, sausainėliai, dešrelės. Alkoholis liejosi laisvai, visur bučiniai, draugiški apsikabinimai ir šnekos apie anapusybę. Oras pasitaikė šiltas ir jaukus, kaip reta. Net mašalai ir visi kiti skraidantys kraujasiurbiai elgėsi padoriai, nelindo į akis. Neilgai trukus tamsų naktinį dangų sudrebino dainos. Kompanija šėlsta, plėšo balsus, o paskui nuskamba keli dainos akordai ir beveik visi kaip susitarę pravirkstam.

 Nuo mano lango lig tavo durų

tūkstantis varstų.

Per visą naktį po visą miestą

šešėlių žingsniai.

Švaistūnas klevas žvangantį auksą

pavėjui žarsto.

Iš lapų saujos rudenio nebesurinks.

Namo grįžom pertekę gausybe įvairiausių emocijų. Nežinodami, kaip geriau atsikratyti susikaupusių jausmų, atsidavėm beprotiškam, stogus plėšiančiam geismui. Dėl pašalinio, dideliu kiekiu suvartoto alkoholio poveikio niekaip negalėjau baigti, tad Silvijai teko pasidarbuoti ranka. Apglėbusi mane šlaunimis ji ėmėsi veiksmų, smaukydama mano vyrišką obeliską su tokia aistra ir nirtuliu, kad jai prilygti galėjo nebent aukščiausios klasės frezuotojos iš senų tarybinių kino kronikų. Kelios minutės trinties ir šėlstantis geizeris ištrykšta į tvankų miegamojo orą. Imu trūkti deguonies, veidas nevalingai spinduliuoja šypsenas, širdis daužosi techno muzikos ritmais, o smulkūs plieniniai spermatozoidai lyg kibirkštys pažyra pilvu, Silvijos plaštaka, kaulėtais šonais, pasiekia paklodę, pūkinę antklodę, lovos kojas, grindis, įsigeria į jų tarpus, dantimis pragriaužia betoną ir milžiniška banga užlieja nieko blogo neįtariančius kaimynus, kaip tyčia jaukų savaitgalio vakarą susėdusius ratu prie televizoriaus. Taip, reikia pripažinti, išėjo visai neblogas rankų darbo orgazmas. Gimtadienis pavyko kaip reikiant!

 

Liepos 10 d.

Prieš pirmąjį susitikimą su pasipriešinimo grupės aktyvistais smarkokai jaudinausi. Tiesa pasakius, negalėčiau aiškiai pasakyti kodėl, bet prisiklausęs kalbų, kokie čia visi idėjiniai, ryžtingi, pasiaukojantys, jutau neabejotiną pagarbą žmonėms, savo laiką ir jėgas eikvojantiems tokiai prasmingai, o kartu ir beviltiškai kovai. Renginys vyko Aleksote, viename Rąžės gatvės namų įkurtame skvote. Atvykome per patį susirinkimo įkarštį. Pabeldus į duris, dvi jaunos hipiškos išvaizdos merginos nusivedė mus tamsiais dulkėtais koridoriais į antrąjį pastato aukštą. Erdvaus kambario viduryje negailėdamas balso stygų nedidukas liesas oratorius valdė gausiai susirinkusią auditoriją ne prasčiau už Adventistų bažnyčios pamokslininką.

– Jungtinių Tautų paskelbtas žmogaus socialinės raidos indeksas rodo, kad 500 turtingiausių pasaulio žmonių pajamos kartu sudėjus šiuo metu viršija 416 milijonų skurdžiausiai gyvenančiųjų lėšas. Klausiu – kaip tai galėjo nutikti? Vartojimas tapo pagrindiniu pertekusios žmonijos dalies pasilinksminimo būdu. Lietuvoje prekybos centrai virto šiuolaikinėmis vartojimo bažnyčiomis. Sotūs turčiai springsta gėrybių pertekliumi negailestingai eksploatuodami negalinčius apsiginti darbuotojus. Prekių ir paslaugų kainos auga beprotišku tempu. Taip vystantis situacijai netrukus žmonės stovės milžiniškose eilėse prie konteinerių, kovos dėl kiekvieno į prekybą išmesto maisto produkto su pasibaigusiais vartojimo terminais. Šiluminiuose mazguose nebeliks laisvo kvadratinio metro nakvynei. Kita visuomenės dalis atvirkščiai – skęs piniguose, tik su jais nebus ką veikti. Siūlysi eiliniam santechnikui milijoną už čiaupo pataisymą, o jis spjaus tavo pusėn ir siųs velniop, nes duonos kepalas parduotuvėje kainuos du milijonus. To neturi būti, privalome tam pasipriešinti!

Salėje nuaidėjo gausūs plojimai. Kai kurie plojo net atsistoję. Patalpoje ėmė trūkti oro, o vyriškis tęsė:

– Bėda ta, kad šiuolaikinis vartojimas nemažina žmonijos skurdo, nes jo pobūdis visokeriopai skatina naujų, tobulesnių prekių, paslaugų bei potyrių troškimą, kuris išgaunamas nuolatos dirbtinai stimuliuojant alkio pojūtį. Ištrinama riba, kurią pasiekęs žmogus galėtų pasijusti laimingas. Nepaisant tavo įgyto turto ar padėties visuomenėje, medijų pasaulis visuomet parodys žmogų, lydimą gerokai didesnės sėkmės negu tavoji, turintį daugiau materialinių gėrybių, geresnę išvaizdą bei stulbinantį pasisekimą tarp priešingos lyties atstovų. Tad neliks nieko kito, kaip dar labiau pasitempti minant nenutrūkstamos gamybos konvejerio pedalus. Tai uždaras ratas, iš kurio praktiškai nėra vilties išsikapstyti.

Susirinkimui artėjant į pabaigą  paprašiau Sergio supažindinti mane su šios grupės vadovu, bet šis mane patikino, kad anarchistų tarpe tokių nėra, visi esą lygiaverčiai. Tada prie mūsų priėjo keletas judėjimo aktyvistų, tarp jų ir mano minėtas oratorius. Tuojau pat užsimezgė pokalbis.

 – Turite suprasti, mes elgiamės taip ne tam, kad sulauktumėm šlovės ar pasimėgautumėm tikrais, reikšmingais dalykais šiame snūduriuojančio nuobodulio persunktame pasaulyje. Tiesiog darydami tai, rizikuodami viskuo, kas mums brangu, jaučiame atnešantys tikrą, apčiuopiamą naudą, – dėstė Robertas, liesas aukštaūgis, į kasą surištais plaukais dizaineris, kurį Sergio pristatė kaip pagrindinį grupės meninių performansų sumanytoją. –  Stengiamės priešintis įvairioms manipuliavimo visuomene formoms, siekiame sudaryti struktūras, galinčias atlaikyti galingųjų spaudimą. Informuojame negailestingai išnaudojamus žmones apie jų teises ir laisvę rinktis, kovoti, spręsti jiems rūpimus klausimus.

Tuomet paklausiau, ar judėjimo dalyviai turi kokių nors žinių apie sunkias supermarketų personalo darbo sąlygas, darbuotojų išnaudojimą bei galimą profesinių sąjungų kūrimąsi Lietuvos prekybos centrų tinkluose. Man buvo atsakyta, kad šiuo metu  tai viena opiausių problemų, kurią grupės nariai nuolatos stebi ir bando spręsti. Šioje srityje jau dabar yra nemažai pasiekta. Nors prekybos centrų darbuotojai ir judėjimo aktyvistai nuolat susiduria su agresyviu prekybos įmonių savininkų pasipriešinimu, pasitelkus titaniškas pastangas profesines sąjungas pavyko įkurti trijuose iš keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų. Taip pat streikais, įvairiomis protesto akcijomis bei pasinaudojant viešaisiais ryšiais pavyko pagerinti personalo darbo sąlygas ir apmokėjimą. Tačiau vienas, pats stambiausias prekybos tinklas laikosi tarsi neįveikiama tvirtovė ir jiems svyra rankos nežinant, kokiu būdu galima būtų išspręsti beviltiškai įstrigusią situaciją. Bet kokie socialinio aktyvumo požymiai tinkle represuojami, o nepaklusnūs darbuotojai iš karto atleidžiami be jokio perspėjimo. Visas tinklo kolektyvas laikomas nežinioje ir baimėje. Vilties, kad artimiausiu metu kažkas pasikeis, praktiškai nėra.

Grįžtant namo ištuštėjusiomis miesto gatvėmis mane apėmė negera nuojauta. Galimas daiktas, Audrius buvo atkapstęs kažkokią tiesą, kuri šiems prekybos monstrams galėjo kainuoti reputaciją ar daugiaženkles sumas. Ką reiškia vieno žmogaus gyvybė tiems, kurie kiekvieną dieną lipa per konkurentų galvas, smaugia ir plėšia stumdami kitus į neišvengiamą pražūtį? Viskas uždengta ūkais, paslėpta po devyniais užraktais, rasti kaltus tiesiog neįmanoma. Mašina traiško žmogų, ir tai taip įprasta, kad niekas nė piršto nepajudins tam, kad ką nors išsiaiškintų. Bet viskam savas laikas. Neabejoju, jog anksčiau ar vėliau man pavyks atsidurti tinkamu laiku reikiamoj vietoj, ir tuomet te Dievas būna jiems gailestingas.

 

Liepos 14 d.

Kažkaip daug negalvodamas prasitariau Henriui apie tai, kad niekuomet nesu lankęsis kazino. Nesu patyręs, ką reiškia kvėpuoti tvankiu, azartu ir prakaitu persmelktu lošimo salių oru, būti pakerėtam besisukančios ruletės žavesio, nežinau, ką reiškia sušukti „Zero!” ar kauliukais išmesti „gyvatės akis”. Norėjau išgirsti dalinamų kortų šiugždesį, patraukti skambančią lošimo automato svirtį, atsainiai krupjė ant stalo pažerti žetonus. Henris nuramino mane pareikšdamas, kad toks noras labai paprastas ir nesunkiai įgyvendinamas, tad nuvykome į kur kas įdomesnę vietą –   privatų pokerio lošėjų klubą Eigulių rajone, įkurtą viename nuosavo  namo požemyje. Ten susirinkus nemažam būriui solidžių, išimtinai vidutinio amžiaus vyriškių vyksta azartiški naktiniai lošimai. Patekęs į klubo patalpas netrukus pasijutau veikiamas ypatingą nuotaiką sukuriančios aplinkos bei laisvai į kairę ir dešinę pilstomų stiprių gėrimų. Atrodo, atsidūriau nesavame kailyje, tarsi būčiau stumiamas milžiniškų troškimo gniaužtų patirti tai, ką tiek kartų buvau regėjęs kine ar skaitęs grožinės literatūros šedevruose. Henriui glaustai supažindinus su pokerio taisyklėmis bei esminėmis šio kortų žaidimo strategijomis nusprendžiau lošti statydamas nedideles pinigų sumas, palaipsniui keldamas statymų kartelę. Pasiteisinimui turiu pasakyti, kad pradžioje žaidimas prie pokerio stalo žvėriškai sekėsi. Per mažiau nei valandą išlošiau apie porą tūkstančių litų. Statymams vis didėjant kortos ėmė sprūsti man iš rankų. Beatodairiškai didinau statomas sumas tikėdamasis kaip nors atsigriebti. Susumavus rezultatus iš žaidimo pasitraukiau visiškai basas, pralošęs viso mėnesio parapijos rinkliavą. Maldavau grąžinti juos atgal, šliaužiojau keliais, šaukiausi Dievo ir šių žmonių gailestingumo malonės –  viskas veltui. Henris pasakė, kad gyvenime nėra regėjęs tokio azartiško žmogaus. Abu pasitarę nusprendėm, kad tai bus gera pamoka, ir ateityje į tokias vietas man nevertėtų kelti kojos.   

 

Liepos 17 d.

Kitos dienos po apsilankymo pokerio klube virto pragaru. Jaučiausi tarsi be tėvų leidimo į šokius nuėjusi ir ten išžaginta nepilnametė. Viešpatėliau, kaip reiks pasiteisinti klebonui, parapijiečiams, visai bažnytinei vadovybei už iššvaistytus tikinčiųjų pinigus? Pasakyti, kad pamečiau arba mane apiplėšė gauja skustagalvių vyrukų? Turint omenyje tamsias mano kunigavimo Kiesiškyje istorijos peripetijas, kaip Dievą myliu, niekas nepatikės. Mintyse jau ėmiau regėti kitos savaitės dienraščių antraštes: „Naujasis Įgulos vikaras išvogė bažnytines aukas”, „Sugautas dar vienas Kauno kunigas, pinigus švaistęs moterims ir pasilinksminimams”, „Gėda ir ištvirkimas Kaune”. Tris paras sukau galvą, kaip išsikapstyti iš tokios beviltiškos padėties. Trečios paros vakarą užgniaužęs paskutinius savigarbos ir išdidumo likučius nusprendžiau kreiptis į Adriją, kuri vienintelė galėjo mane ištraukti iš tokios sumautai tragiškos situacijos.

Sūnų paklydėlį liūdesyje skęstančiomis akimis Adrija pasitiko šiltu apkabinimu, prancūziško Bordo taure rankoje ir pačios ruošta vakariene. Skaniausias maistas pasaulyje, o kąsnis stringa gerklėj, nors tu ką. Net vynas neatlaisvina gomurio. Matyt, atrodžiau iš ties apgailėtinai, todėl kai Adrija pastebėjo, kad primenu jai liūdnojo vaizdo riterį, ilgai nedelsiau ir springdamas ašaromis bei širdį draskančia rauda išsiliejau ant draugiško peties. Išklojau viską, dalį kaltės suversdamas Henriui, atseit, įkalbėjo, sugundė, o aš, kvailys, ėmiau ir pasidaviau. Adrija išklausė istoriją ramiu veidu, tada paklausė ,,kiek?” ir tuoj pat paėmusi iš valgomojo komodos stalčiaus ant stalo padėjo du paketus po dešimt tūkstančių litų.

– Užteks?

– Užteks, net nežinau, kaip tau atsidėkoti…

– Renkis.

Štai tokiu glaustu dialogu galima perteikti visą mūsų pokalbio esmę. Išsitiesę ant grindų, čia pat greta vakarienei paserviruoto stalo, nuplėšėme nuo savęs drabužius ir aistringai apdovanoję viens kitą alkano žvėries bučiniais atsidavėme jokių stabdžių nepripažįstančiam geismui. Vertinant seksą sinefilo akimis, mums išėjo kažkas panašaus į „Paskutinio tango Paryžiuje” ir „Šou merginų” mišinį. Pradžioje, man atsigulus ant nugaros, Adrija ryte rijo dėkingą mano vyriškumo išraišką, nuo šio veiksmo aš ėmiau dusti, o priartėjus prie lemiamo sėklos išsiveržimo užsėdo mane nugara į veidą ir po keleto laukinių judesių klubais ištryškau į ją kaip šėlstantis geizeris į stingstantį nuo šalčio Islandijos orą. Šį tobulą kūno bei dvasios aktą drąsiai galima pripažinti vienu labiausiai nepakartojamų patyrimų mano gyvenime. Ceremonijos vedėjau, įneškite į sceną Oskarą! Nepamenu kada jautęs ką nors panašaus. Tikiuosi, ši pasileidusi moteris vartoja kokią nors kontracepciją, kitaip Švento arkangelo Mykolo parapijoje turėsim vienu klapčiuku daugiau.  

 

Liepos 21 d.

Tarp vyskupijos kunigų sklando nuomonė apie Kauno miesto paradoksus: Prisikėlime klebonauja moralinis numirėlis, Ganytojuje – verslininkas grubijonas, Matulaityje – atsilikėlis psichopatas, Juozape – liežuvautojas. Įdomu, ką jie kalba apie mane?

 

Liepos 25 d.

Jau kelias dienas kamuoja siaubingas danties skausmas, kūną muša temperatūra, šaltkrėtis. Ačiū Dievui, yra kam mane pavaduoti parapijos reikalais ir slaugyti šeimyniniame gyvenime. Palikęs bažnytines pareigas Karmelitų vikarui atsidaviau į mylinčias Silvijos rankas. Šventosios Silvijos, kaip aš ją dabar vadinu. Dar niekada nesijaučiau taip mylimas ir globojamas, kaip šiomis dienomis. Rūpestingoji Raudonojo kryžiaus savanorė deda man tvarsčius ir kompresus, matuoja temperatūrą, ruošia maistą neatsitraukdama nuo manęs nė per žingsnį. Silvijos blynai su jos pačios virta žemuogių uogiene verti apdovanojimo. Mano namų virtuvėje įsikūrė stebuklinga pasakų šalies šeimininkė, tikras kulinarijos genijus, ne kitaip. Manau, per šią savaitę pasitaisysiu geru penketu kilogramų. Visgi rojun gali pakliūti ir su skaudančiu dantimi burnoje.

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Įsigyti romaną:

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos