LAPKRITIS

Lapkričio 1 d.

Visus Šventuosius sutinku ne vienas. Adrijos draugė Ivona stulbinančia išvaizda apdovanota būtybė. Jos povyzoje yra kažkas neapčiuopiamai katiniško – žalios smaragdinės akys, siauriausios, kokias tik teko matyti, lūpos, plaukai siekia juosmenį. Iš rankinės ji ištraukia tamsaus nepermatomo polietileno maišelį, jo turinį atsargiai išpila ant stiklinio kavos stalelio. Tada, magnetine banko kortele prasklaidžiusi miltelius, suformuoja tris apylygio ilgio takelius, kiekvienam po vieną. Bandau dėl to ginčytis, tačiau abi kaip susitarusios pareiškia, kad vienas kartas nesiskaito, be to, svarbiausia nemaišyti kokaino su alkoholiu, tuomet viskas praeina be didelių pasekmių. 

Adrija pirmoji parodo pavyzdį blizgaus metalo vamzdeliu sutraukdama baltąją palaimos pudrą į nuo nekantrumo virpčiojančias šnerves. Tada Ivonos eilė, galiausiai pasiryžtu ir aš. Iš pradžių pasirodo, kad nieko nepajutau. Pagarsinusi muziką Adrija išjungia šviesą. Į kambario vidurį įvežamas milžiniškas senovinis gaublys, kurį atidarius patalpa nušvinta įvairiaspalvėmis šokčiojančiomis šviesomis. Gaublys be viso ko aprūpintas gausia įvairiausių spiritinių gėrimų atsarga. Kelios ištuštintos taurės ir merginos ne juokais įsiaudrina, o juk sakė – šiukštu nemaišyti. Mes pakylame šokti ar jos pakyla, o aš žiūriu – dabar tiksliai to negaliu pasakyti. Pamenu tik, kaip Adrija prasega Ivonos marškinėlius ir apnuogina milžiniškas, silikonu prisirpusias krūtis ir paėmusi nuo stalo indą su plakta grietinėle purškia ją ant neįtikėtino raudonumo spenelių, pasineria visu veidu į baltą masę. Po to ją nulaižo, išpurškia dar, kviečia mane padaryti tą patį. Viskas atrodo taip keistai, tarsi priešais mane didžiagabaritis kino ekranas transliuotų nerealų erotinį filmą, o aš vienu metu būčiau žiūrovas, operatorius ir pagrindinis dalyvis. Skirtingai nuo įprastų šio žanro filmų, šiame yra įjungtos papildomos uoslės bei lytėjimo juslės ir dar kažkas nenormalaus, greičiausiai sukeltas haliucinogeninio narkotiko poveikio, leidžiančio viską, taip pat ir mane patį, stebėti iš šalies, atitolus keleto metrų atstumu. Dar po kelių akimirkų didžiam merginų nusivylimui aš atsijungiu. Jos bando žadinti mane kišdamos rankas į kelnes, masažuodamos suglebusią varpą, ranka daužydamos per veidą, netgi aplieja šaltu vandeniu – viskas veltui. Belieka pasitenkinti tuo, kas prieinama. Kaip ryte  sužinau iš Adrijos, lesbietiškas seksas nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje.

 

Lapkričio 2 d.

Vėlinių vakarą su Adrija aplankėme Audriaus kapą. Nupirkome žvakių, gėlių – viskas kaip pridera. Kapinės skendėjo tūkstančių įšalusią lapkričio žemę šildančių liepsnų šviesoje. Kartu tai tūkstančiai šiltų prisiminimų, privertusių šią niūrią dieną žmones atvykti čia, paminėti į amžinybę išėjusius artimuosius. Jiems kapai virto retų, o kartais nuolatinių pasimatymų vieta. Kai kurie santykiai nekinta, tiesiog įgauna kitokias formas, taip išlaikydami būtiną ryšį.

– Anksčiau kirpdavau jam plaukus, dabar kerpu kapo žolę. Sodindama augalus nenorėjau, kad jie žydėtų.  Per skaudu man tai. Kartais atrodo, kad jis vis dar su manimi. Jeigu tik tu žinotum, kaip stipriai ilgiuosi jo švelnumo, gero būdo, kaip pasiilgstu juoko, šypsenos, pokštų, kuriuos taip mėgdavo krėsti, – Adrija susigraudino ne juokais. Nerasdamas kitos išeities, nusprendžiau ją šiek tiek paguosti.

– Taip, pokštininkai patinka visiems. Įsimintiniausias pokštas, kurį aš girdėjau, buvo iškrėstas mano brolio. Kartą, gerai išgėrus, taip susiklostė, kad  permiegojau su brolio žmona. Šventėme mano sugrįžimą iš armijos. Tai sužinojęs brolis stipriai ant manęs supyko, o ant žmonos dar labiau. Ir nutaikyk man taip, kad tuo pat metu į namų telefoną norėdami pasišnekėti su vienturte dukterimi paskambino žmonos tėvai. Paprašius pakviesti dukterį brolis šaltu veidu pareiškia: „Jūsų dukra numirė, – tada išlaikoma pauzė, kurios metu žmonos tėvai patys pasikiša po velėna. Po kurio laiko brolis pabaigia: – Su balandžio pirmąja, tuojau pakviesiu.”

– Permiegojai su brolio žmona? Nieko sau… – liūdesys palaipsniui palieka Adrijos veido bruožus užleisdamas vietą nuostabai.

– Menkniekis, įvyko ir tiek. Tiesa, po to įvykio mano santykiai su broliu ne kažin kokie, bet, kaip sakė Karlsonas, gyvenime visaip pasitaiko.

– Tu mane stebini.

– Kartais aš stebinu save patį.

 

Lapkričio 5 d.

Pirmosios Šilainių prekybos centro darbuotojų profsąjungos įkūrėjai nutarė nepasiduoti, suvienyti savo pastangas ir protestais bei demonstracijomis išsireikalauti iš tinklo savininkų galimybės ginti savo teises. „Girstučio” kultūros rūmuose didelėmis pastangomis buvo surengta neeilinė konferencija siekiant išsakyti visuomenei susidariusią situaciją. Į renginį atvykau šiek tiek pavėlavęs, tad užėmiau vietą pirmojoje eilėje tarp žurnalistų ir televizijos operatorių. Tuo metu vienas naujosios profsąjungos atstovų sakė audringą, nusikalstamus koncerno vadovybės veiksmus pasmerkiančią kalbą.

– Brangūs bičiuliai, atėjo metas pažvelgti tiesai į akis. Prekybos tinklai žvėriškai išnaudodami ir engdami bei visiškai nepaisydami darbuotojų interesų dulkina mus vidury baltos dienos, o mes nieko negalime su tuo padaryti. Išaušo metas visaverčiam bendruomeniniam sukilimui, bet koks tolesnis delsimas nebeįmanomas. Perfrazuodamas pirmąjį futurizmo manifestą drąsiai pareiškiu: teateinie padegėjai apdegintais pirštais! Jie jau čia! Visai čia pat!.. Pirmyn! Padekite naująsias vartojimo bažnyčias! Nukreipkite kanalus, kad užlietumėte prakaito krautuves! Koks neapsakomas džiaugsmas matyti sunaikintas…

Pranešėjas nespėjo užbaigti sakinio. Jį pertraukė netikėtai į salę įsiveržusios keturios juodai apsirengusios žmogystos, skaromis uždengtais veidais. Rankose jie nešėsi kibirus, slidinus žmogaus ekskrementų. Pirmajam teko oratoriui, vėliau ir publikai, ypač sėdintiems pirmosiose eilėse. Išmatos tiško ant veidų, drabužių, plaukų, aparatūros. Nešiojami kompiuteriai, projektorius, mikrofonai, kameros – viskas užlieta fekalijomis. Kadangi sėdėjau netoli pranešėjo, tad man taip pat gerokai teko. Po kelių akimirkų, nespėjus net tinkamai sureaguoti, prieš mano akis keli vyrai parvertė ant grindų vieną iš provokatorių, dosniai atseikėdami jam spyriais į šonkaulius. Kitiems trims pavyko pasprukti.

Po gero pusvalandžio atvykę kriminalinės policijos inspektoriai apklausė liudininkus, nufotografavo įvykio vietą ir paskubomis išvežė sulaikytąjį. Paskendę spėlionėse apie galimas įvykio aplinkybes visi konferencijos dalyviai susispietė į nedidelius būrelius svarstydami įvairiausias incidento versijas, tarsi pamiršę nuo galvos iki kojų šūduose paskendusį pranešėją. Šis susiėmęs už galvos sėdėjo šalia tribūnos pastatytame krėsle ir  įnirtingai linguodamas burbėjo kažką neaiškaus sau po nosimi. Šiek tiek padvejojęs, priėjau prie jo ranka tiesdamas šaliką.

–  Imkite, gerbiamasis, turėsite kuo apsivalyti.

 

Lapkričio 11 d.

– Tavo laimei išgėriau tik vieną „Bacardi” taurę, būčiau išgėrusi dvi, išprievartaučiau tave negyvai, – taria Adrija palinkusi man prie ausies.

Mes leidžiame laiką tvankioje senamiesčio kavinėje. Patalpoje draudžiama rūkyti, tad ji nervingai beldžia į stalą pirštais, vydama įkyrias mintis apie eilinę nikotino dozę. Ilgą laiką tylime, nelabai turėdami ką vienas kitam pasakyti. Nežinau kodėl, bet Adrija manęs nebetraukia. Nepaisant to, dažnai ji ima mane jėga, netgi tuomet, kai aš to visiškai nenoriu. Mūsų poros lytiškumas asocijuojasi man daugiau su pornografija nei su erotika. Toks savitas, patologinis seksualumas baugina savo gyvuliškomis, iškrypėliškai gosliomis formomis. Kartais užspaustas į kampą jos ego verkia daužydamas galvą į sieną, kad dievybė nerodo dėmesio, nepasigenda, atstumia, kaltindamas elementarų įsimylėjimą patologišku personalijos suabsoliutinimu. Protu, valia, beaistre refleksija įtikinėju save, kad viskas gerai. Kad tai tik simptomatiški vyro ir moters skirtumai, tik tiek. Tiesiog Adrija kitokia asmenybė nei aš, ir ją galima mylėti, netgi pasiilgti, bet tai nesuveikia. 

Štai ir dabar, parvažiavę į jos namus, suuostom po eilinį takelį. Adrija pakyla nuo stalo, nuėjusi į vonią atsuka čiaupą. Iš dušo pasipila liūtis. Pasineriu į ją beatodairiškai godžiai siurbdamas karštį nuo demoniška liepsna degančių lūpų. Nespėjame net nusirengti. Vandeniui srūvant prigludusiais kūnais imu springti protarpiais rydamas jį kartu su įkvėpiamu oru. Viena ranka apglėbiu Adrijos kaklą, kita uždengiu akis. Reikalas juda kulminacijos link, bet pačiame aistros įkarštyje pirštams nubraukus blakstienas jos skruostai išsitepa tušu, ir vieną milisekundės ilgio akimirką priešais mane šmėsteli Silvijos veidas. Regiu ją paliktą tame kambaryje, susmukusią ant grindų, palaužtą ir įskaudintą, atstumtą apgailėtinos mano menkystės. Adrija pašėlusiai blaškosi, tarsi kovinis šuo, puma, liūtė, draskanti dar gyvą, krauju pasruvusį grobį. Niekaip negaliu sustoti. Esu priverstas baigti regėdamas priešais save Silvijos atvaizdą. Jausmas ne iš maloniųjų. Po visko, pliaupiant lediniam vandeniui, atsisėdu ant arabiškų vonios grindų ir lieku paskendęs niūriuose apmąstymuose ir prisiminimuose. Laiko pojūtis prarado mane, aš praradau laiko pojūtį. Didysis visatos indas įskilo, jo šone atsivėrė juodoji skylė, išspjovusi mane lauk į paralelų pasaulį.

Tuo metu įsisupusi į šilko chalatą Adrija šalto oro fenu džiovinasi plaukus. O siaube, aš jai nieko nejaučiu, esu visiškai abejingas. Stebėdamas šį fiziškai tobulą siluetą masyvaus antikvarinio veidrodžio rėme trokštu išvysti kitą, tą, kurios atspindį ji taip netikėtai įkūnijo. 

 

Lapkričio 23 d.

Šią niūrią, lietingą rudens dieną kaip niekad gerai jaučiu visa apimantį Weltschmerz, slegiantį pasaulio skausmą, gailestį bei liūdesį dėl apgailėtinos mūsų visatos dabarties ir ateities. Seniai nejutau nieko panašaus. Visas miestas užtvindytas pūvančių lapų, drėgmės, vėjo. Miestelėnų aprangoje dominuoja tamsios purvinos spalvos.  Jau daugiau kaip mėnesį neregėjau Jos, bet mintyse apsikabinu kas vakarą. Gelia, maudžia vienatvė, bet dvasia, meilė ima viršų. Tarp mūsų – skambučio atstumas, o aš vis dar nežinau, ko imtis. Galbūt reikia laiko, kad viskas galėtų sugrįžti į senas vėžes. Ar Ji norėtų būti su manimi kaip anksčiau? Nežinau, bet mirtinai ilgiuosi to.

 Po vakarinių mišių prišnerkštoje senamiesčio kavinėje netikėtai susidūriau su „Marijos radijo” direktoriumi. Tais pačiais metais mes buvome įšventinti į kunigus, tačiau artimiau nebendravome. Nežinau, kokio įkvėpimo pagautas jis graudžiai išsiliejo man didžiu nepasitenkinimu ir skundais dėl griežtų arkivyskupo nurodymų nuolat „Marijos radijo” bangomis transliuoti vien tik mišias bei įkyrų davatkišką šlamštą.

– Visoms kultūrinėms ir švietėjiškoms laidoms, nors kiek atitrūkusioms nuo Bažnyčios mokymo, uždėtas griežtas veto. Transliacijos –  vieni poteriai. Pagrindinis Jo  Ekscelencijos priekaištas: anksčiau žmonės tikėjo Dievu, dabar tiki tolerancija, – sielvartingai ašarojo direktorius. –  Visuotinė katalikų bažnyčia buvo suformuota pirmųjų krikščionių bendruomenių. Jos nepakluso jokiems nurodymams iš viršaus. Dabar kas kita. Visa ši religinė – politinė struktūra tiesiog smaugia bet kokią laisvesnę mintį. Kauno bažnyčios tapo nemokšos įkaitėmis. Paminėsi mano žodį, anksčiau ar vėliau puikybė jį pražudys. Visur nepasitikėjimas, žvelgimas iš aukštybių, panieka. Vienas mano bičiulis pranciškonas trejus metus susitikinėjo su benediktinių vienuole, po to metė ją, išvažiavo į Romą. Merginai neatlaikė nervai, nusižudė persipjovusi venas. Eiliniams kunigams turėtų būti panaikintas celibatas, atlaisvinti pančiai. Tegul norintys daryti bažnytinę karjerą, tapti vyskupu, kardinolu ar popiežiumi, pasiaukoja bendruomenei laikydamiesi celibato įžadų. Bažnyčiai reikia permainų kaip oro, kitaip supūsim gyvi ir niekas neateis į mūsų šermenis. 

 

Lapkričio 28 d.

Dažnai bažnytiniuose susirinkimuose besilankanti moteris pakvietė mane pašventinti jos namų. Dieną užtrukau su laidotuvėmis, tad atsibeldžiau gerokai vėliau, nei buvo tartasi. Kotryna atrodė pritrenkiančiai, tiesiog kitas žmogus. Lūpos padažytos, didžiulė iškirptė, aplink ją kvepalų debesis. Spėjant iš išvaizdos, jai ne daugiau kaip trisdešimt penkeri, o gal dar ir jaunesnė. Sėdėdama priešais mane giliame fotelyje  plonyčiais pirštais vedžiojo kavos puodelio paviršiumi. Kokios vienišos rankos, kokios baltos, beveik permatomos rankos.

–  Jis mirė taip netikėtai, sustojo širdis ir tiek. Turėjau paimti greitojo vartojimo paskolą laidotuvėms. Vos išsimokėjau. Matote šias klumpes? Pirkau pernai rudenį ir tariau Dievui: „Viešpatie, pasižiūrėk kokios jos patvarios, kaip tvirtai kaustytos. Nesukčiauju – jos sunkiai sunešiojamos, neavėsiu jų kasdien, bet kai susidėvės, pasiimk mane pas save.”

–  Kotryna, tikrai mylėjote savo vyrą. Pavydžiu Jums tokio atsidavimo, tvirtų jausmų, ištikimybės, – skiedžiau kiek galėdamas, tuo pat metu kartas nuo karto nepastebimai į jos taurę pildamas brendį. –  Papasakokite man, kaip jūs susipažinote?

–  Jis partrenkė mane savo automobiliu, po to ilgai ir nuobodžiai lankė ligoninėje. Toks mielas, rūpestingas, patikimas.

–  Tikrai neblogas būdas susipažinti.

–  Jeigu kartais kas kris į akį, patariu šiuo būdu pasinaudoti. Ganėtinai efektyvu. Na, praeitis yra praeitis. Širdies neišsioperuosi, – greičiausiai čia ji nusprendė pakeisti pokalbio temą, nes minutėlę susimąsčius, jos kaktoje atsirado raukšlių. –  Turiu kai ką prisipažinti. Mano viena koja trumpesnė už kitą.

–  Kodėl? – asilas, nesugalvojau nieko geresnio paklausti.

– Jaunystėje čiuožiau, netgi buvau patekusi į šalies pirmenybes, bet vėliau krisdama susižalojau klubą, reikėjo pakeisti sąnarį metaliniu. Dabar, kai viena koja trumpesnė, reikia aukštinti kiekvieną įsigytą batų porą.

–  Labai nepatogu?

– Ne, gyvendamas prie visko pripranti, na, bent prie daugumos dalykų. Žinote, noriu padaryti Jums staigmeną, bet dėl to turėsite kurį laiką pabūti vienas mano miegamajame. Sutinkate?

Pagaliau! Tiek laiko sugaišta betiksliams pokalbiams, prisiminimams ir dar bala žino kam. Metas artėti prie reikalo. Viso pokalbio metu Kotryna buvo labai rami, susivaldanti. Jokių bereikalingų emocijų, atsitiktinių prisilietimų – nieko, kas galėtų išprovokuoti rimtesnius veiksmus. Toks šaltakraujiškas valdymasis, o paskui vedimas tiesiai į miegamąjį. Be abejonės, tai palieka neišdildomą įspūdį.

Kambarys skendėjo tamsoje. Atsisėdau ant minkštos dvigulės lovos, gausiai apkrautos pagalvėlėmis, nekantriai laukdamas žadėtosios staigmenos. Kotryna kažkur užtruko. Praėjus kuriam laikui mane apėmė nekantrumas, tad nutariau, jog reikia kažko imtis pačiam, kitaip sakant, padaryti atsakomąjį siurprizą. Ilgai negalvojęs nusimečiau nuo savęs visus drabužius, pasilikau tik laikrodį. Tada apgraibomis susiradau kažkokį šalį, kurį šauniai apsivyniojau aplink savo kaklą, atsistojau visu ūgiu ir kiek galėdamas įtraukiau išdribusį pilvą. Netrukus pasigirdo žingsniai, Kotryna pravėrė duris ir… Net negaliu pasakyti, kuris iš mūsų daugiau nustebo: jinai, pamačiusi mane nuogut nuogutėlį, ar aš, išvydęs priešais mane papuoštą vaišių stalą su garuojančiais jautienos kepsniais lėkštėse. Gerokai apsikvailinau, nieko nepasakysi. Kotrynos reakcija buvo šaltai santūri. 

– Dabar galėčiau pasakyti ką nors grubaus, bet nenoriu. Jums būtų geriau susirinkti daiktus ir išeiti, – pratarė be jokios ypatingos intonacijos. Man nieko kito ir neliko. Net nebandžiau kaip nors aiškintis.

 

Lapkričio 29 d.

Šiandien laidojau motiną ir penkiametę jos dukrą angelo veidu. Moterį su protiškai nesveiku vaiku paliko vyras. Išėjo pas kitą. Nerasdama kitos išeities ar iš nevilties ir sielvarto pasimaišius protui, ji išmetė dukrą pro penkto aukšto langą. Mergaitė nemirė, gulėjo išsitėškusi ant šaligatvio grindinio ir virpčiojo apimta traukulių. Išvydusi tai, moteris nusileido į apačią, paėmė mergaitę ant rankų ir sunkiai užnešusi į savo butą dar kartą išmetė dukrą pro kambario langą. Tada iššoko pati. 

 

Lapkričio 30 d.

Paštininkai, rytais išnešiojantys laikraščius, telegramas, tviskančius reklaminius lankstinukus, kartais atplėšia laiškus. Vaistininkės, spindinčios nenatūraliai balta šypsena, laisvą nuo darbo akimirką viltingai varto neįmantrų penktadienio horoskopą. „Šią savaitę avinams ypatingai seksis prekiauti akcijomis, nekilnojamu turtu, turite puikią galimybę sutikti artimą žmogų.”  Tolimuosiuose Rytuose vyksta karas. Maisto produktai brangsta ne daugiau kaip dvylika nuošimčių per savaitę. Dauguma žemės gyventojų masturbuojasi dešine ranka. Didžiausio pasaulyje falo savininkas… Tiek to, pakalbėkime apie šios dienos reikalus. Paskutiniąją rudens dieną, krintant šlapdribai, visas permirkęs užsukau į graverio dirbtuvėles senamiestyje. Norėjau užrašyti atminimą ant sidabrinio vizitinių kortelių dėklo, kurį nupirkau Henriui artėjančio keturiasdešimtmečio proga. Turėjau laukti eilėje. Priešais mane stovėjusi peroksidinė blondinė siaubingai dažais nutepliotu veidu paprašė išgraviruoti ant pigaus, blizgančio žiebtuvėlio, greičiausiai skirto jos mylimajam, užrašą: „Amžinai Tavo”. Visiška idiotė, nežinau nieko kito, kas taip lengvai pasimeta kaip žiebtuvėliai.

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Parsisiųsti romaną

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos