GRUODIS

ŽIEMA

                      „Vienintelis būdas nustatyti ribas – jas peržengti.”

                                        Arthur C. Clarke

Gruodžio 1 d.

Pavargęs nuo sunkių dienos darbų vakarą leidau vienas jaukiame japonų restorane. Pasirinkęs ramų, nuošalų kampą užsisakiau nedidelį suši rinkinėlį, ryžių degtinės. Kuriam laikui pasinėriau į apmąstymus, matyt, atrodžiau pakankamai niauriai, nes priėjęs kelneris paklausė, ar aš viskuo patenkintas. Pasakiau, kad patenkintas, tiesiog diena buvo nelengva. Padavėjas nutaisęs ypač supratingą miną pasišalino. Vėl paskendau mintyse, lazdelėmis mechaniškai mirkydamas suktinukus į aštrų padažą, kimšau juos į burną ir rijau beveik nekramtydamas. Žinoma, tai įžeidimas virtuvės šefui, bet galvoje telkėsi kažkas neapčiuopiamai reikšmingo. Mintis tarsi galingas Lochneso monstras kilo į paviršių, jau galėjau įžiūrėti jos kontūrus, tik staiga susitelkimą nutraukė triukšmingas ketvertas, lyg viesulas įsiveržęs į jaukią rytų oazę.

Dvi pieno plauko blondinės, pasipuošusios trumpais, odiniais, užpakalių nedengiančiais sijonais, atėjo vedinos juoduku ir arabu, kurie kvatojosi taip, kad tikriausiai buvo girdėti ir gatvėje. Blondinių subinės buvo tokios plačios, kad tik galėjai stebėtis, kaip eidamos tarp staliukų jomis neišvarto visko aplink save dešimties metrų spinduliu. Kompanija įsitaisė toje pačioje restorano dalyje kaip ir aš. Juodukas, dėvėjęs raudoną, snapeliu į nugarą apsuktą reperio kepurėlę, jos nenusiėmė visos vakarienės metu. Arabas be perstojo grabinėjo savo kaimynę iš dešinės. Juk  nedidelis stebuklas devyniasdešimt du procentus lietuvių tautybės gyventojų turinčiame mieste išvysti juodaodį su arabu. Atrodo, nėra ko stebėtis, žmonės kaip žmonės. Aš taip pat nesistebėjau, kol jie nepradėjo kalbėtis.  Aiškiausiai girdėjau jų pokalbį, nepaisant to, jog mus skyrė dar keturi staliukai, prie kurių sėdėjo ir kalbėjosi kiti restorano lankytojai. Na, gal tai ir nekeista, vis dėlto kitų šalių kultūra, kitoks temperamentas. Tarkim. Tačiau, nepraėjus nė penkioms minutėms nuo to, kai jiems atnešė įrankius, šaunieji vyrukai ėmė groti įvairiausias melodijas, barškindami valgymui skirtomis lazdelėmis į stalą, padažo bei gėrimų indus. Tai ypatingai džiugino jų palydoves, kurioms, matyt, vien buvimas tokio pobūdžio įstaigoje kėlė susižavėjimą, balansuojantį ties apsimyžimo riba. Šis gera virtuve ir puikiu aptarnavimu garsėjantis restoranas bene brangiausia maitinimo įstaiga Kaune, o aš turiu sėdėti ir stebėti, kaip du mažvaikiai svaido vienas į kitą lazdeles tarsi tik ką iš zoologijos sodo išleistos šimpanzės. Pabrėžiu – vartodamas beždžionių įvaizdį turiu omenyje elgesio diagnostiką, o ne rasinę priklausomybę. Neilgai trukus kepurėtasis juodaodis, matyt, pastebėjęs veriantį mano žvilgsnį, ėmė rodyti visokiausias grimasas ir nepadoriausius gestus mano personai. To jau buvo per daug. Pakilau iš savo vietos, ramiu žingsniu priėjau prie jų stalo, pagriebiau ant jo stovėjusį kokakolos butelį ir tėškiau jo turinį į  besimaivantį veidą. Oficiantai akimirksniu išprašė mane lauk. Bandžiau aiškinti savo elgesio priežastį, veltui.

Reikia pripažinti, kad tuo metu kelias akimirkas pasijaučiau tikrų tikriausiu rasistu. Tačiau blaivus protas pamažu paėmė viršų. Be jokios abejonės, šių chamų vietoje galima pasodinti bet kokį Šančių, Aleksoto ar Žirmūnų skustagalvį berniuką, pasipuošusį išeiginiu, sekmadieniams ar jubiliejams skirtu treningu. Ir jis elgsis lygiai taip pat. Tokia jau primityvų specifika –  gamta juos suformuoja iš kreivo molio.

 

Gruodžio 3 d.

Savaitraštis „Newsweek” pasakoja kraupią istoriją, vykusią 1961-1987 metais. Dešimt jėzuitų kunigų ir trys savanoriai jėzuitai, kaip misionieriai išsiųsti į Aliaską, per ketvirtį amžiaus seksualiai išnaudojo per šimtą vaikų ir paauglių 17-oje eskimų gyvenviečių. Vengdamas teismų už įvykdytus nusikaltimus jėzuitų ordinas sutiko aukoms išmokėti 50 mln. dolerių. Misionieriai pederastai priklausė Oregono jėzuitų provincijai. Pasipiktinimo bangą sukėlė Aliaskos provinciolo tėvo John Whitney sudaryta sutartis išmokėti 50 mln. dolerių 110 aukų (maždaug po pusę milijono kiekvienai aukai), kad ordinas išvengtų teismo procesų. Sudarius tokią moraline prasme abejotiną sutartį, nei vienas jėzuitų kunigų nebus teisiamas, nei vienam nereikės prisipažinti padarius nusikaltimą. Žurnalistai dokumentavo aukų, kurioms dabar yra 30-50 metų, liudijimus. Pasak savaitraščio, eskimai pasakojo, kad daug aukų negalėjo ištverti pažeminimo ir nusižudė, dar kitiems sutriko psichika. Eskimai paprastai yra gana uždari, jų būdui neįprasta reikšti emocijas, skųstis ar demonstruoti skausmą. Liudytojai pasakoja, kad didžiausią siaubą kėlė jėzuitų diakonas Joseph Lundowski, Stebbins ir Saint Michael gyvenvietėse seksualiai išnaudojęs beveik visus 150 ten gyvenusių šeimų vaikus. „Jis buvo tikras milžinas, plika galva ir mėlynų akių”, – pasakojo košmaro negalinčios pamiršti kaltinimus pateikusios 34 dvasininko aukos. Ludowski iš salos, kurioje buvo gyvenvietės, išvyko 1975. Jėzuitai iš pradžių neigė, kad diakonas priklauso ordinui, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis prieš dešimtmetį mirė Čikagoje, Pacific Garden Mission – dvasininkų karšinimo namuose. Tarp kaltinamų jėzuitų kunigų – ir tėvas James Poole – Aliaskos katalikų radijo steigėjas. Pasak aukų, jėzuitams buvo žinoma apie netinkamą Poole’o „seksualinį elgesį”, bet tai jėzuitui pedofilui nesutrukdė grįžti į Oregono sostinę Portlendą, kur jis ir toliau dirbo vaikų mokytoju. Skandalas kilo 2002 metais, kai išaiškėjo nuslėpti pedofilų kunigų nusikaltimai Bostone ir Los Andžele. Padrąsėję eskimai taip pat nusprendė pateikti ieškinius dėl seksualinio išnaudojimo. Aukas ginantis teisininkas Chris Cooke, komentuodamas jėzuitų padarytus nusikaltimus, dienraščiui sakė: „Jie turėjo absoliučią valdžią vietiniams žmonėms ir jų kultūrai. Jie turėjo politinę valdžią. Turėjo rasinę valdžią. Jie galėjo nusiųsti vaikus į pragarą. Aukos neturėjo pasirinkimo”. Tarp aukų yra ir vaikystėje patyręs seksualinę prievartą Tom Cheemuk, kurio du  broliai nusižudė.

 

Gruodžio 7 d.

Iš patikimų prokuratūros šaltinių nutekėjus informacijai apie lapkritį profesinių sąjungų organizuotoje konferencijoje įvykdytą vandalizmo aktą, paaiškėjo akivaizdžios prekybos tinklo vadovybės sąsajos su išpuolio prieš profsąjungiečius organizatoriais. Negana to, per specialią patikrą judėjimo būstinėje buvo aptikta nelegali pasiklausymo aparatūra. Šios naujienos sukėlė milžinišką prekybos tinklo darbuotojų bei juos palaikančių visuomeninių grupių pasipiktinimą. Protestuodami prieš vadovybės veiksmus bei solidarizuodamiesi su puolamais kolegomis visų Kauno prekybos centrų kasininkai vienai dienai užsiklijavo burnas firminiu prekybos tinklo ženklu pažymėta juosta. Ši akcija sulaukė pritarimo ir kituose šalies miestuose. Grupė Kauno aktyvistų paskelbė visuotinę nevartojimo dieną. Prekybos vietose ir jų prieigose buvo dalinamos skrajutės, raginančios nieko nepirkti. Daugeliui miestiečių noriai atsiliepus į šį raginimą, prekybininkai patyrė realiai apčiuopiamus nuostolius. Kai kuriose prekyvietėse ėmė vykti nekoordinuojami protesto performansai. Pavyzdžiui, Aleksoto prekybos centro salėje grupė merginų apsipylė gyvulių krauju. Kęstučio gatvėje keletas studentų imitavo mirtį būryje nieko neįtariančių supermarketo lankytojų. Gatvėse prie prekyviečių iškabinti reklaminiai skelbimai: „Kviečiame prarasti savo laisvę! Jūsų laukia vergiškos darbo sąlygos, minimalus atlyginimas ir nuolatinės patyčios. Mus rasite arti namų. Mes visuomet šalia!” Kažkuris iš tinklo vadovų pasakojo Lietuvos televizijai apie tai, kaip į jo vakarinį susitikimą su užsienio partneriais įsiveržė triukšmą keliantys demonstrantai su plakatais „Ne korporacijoms!”, „Žmogus ne prekė!” ir apmėtė visus ten buvusius verslininkus dažų pripildytais balionėliais. Taip pat sužinojau, kad daugelis protestuotojų, tarp jų ir mano bičiulis Sergio su keliais kitais pasipriešinimo aktyvistais, sulaikyti policijos.

 

Gruodžio 13 d.

Apie savo buvimo psichiatrijos įstaigoje pradžią Sergio negalėjo daug pasakyti. Dvi pirmąsias palatoje praleistas paras jis miegojo. Kartkartėmis regėdavo baltus siluetus, manydamas, kad tai angelai. Kaip vėliau papasakojo palatos draugai, maždaug kas dvi – tris valandas seselės jam statydavo lašelinę, o kartais ir dvi  vienu metu. Pagaliau prabudus visi vaizdai liejosi į vieną tarytum žalsvai pilkos dėmės, o gerklėje jautėsi nepakeliamas troškulys. Šiek tiek prašvitus sąmonei, pirmas dalykas apie kurį Sergio pagalvojo, buvo tualetas. Lašelinės stipriai padidino skysčio koncentraciją organizme, tad žūtbūtinai reikėjo kažko imtis. Lėtais, atsargiais judesiais, tarsi būtų žmogus, kurio kaulai pagaminti iš porceliano ir stiklo, jis pabandė atsikelti. Tai nebuvo taip lengva, kaip tikėjosi. Tik trečiojo bandymo metu jam pavyko išsiropšti iš aukštos geležinės lovos. Smarkiai svyruodamas, pasilaikydamas rankomis į baltutėles sienas jis paliko trivietę palatą ir apžvelgęs abi koridoriaus puses nustatė išvietės vietą. Laimė, ji buvo netoli. Tik įžengęs į patalpą italas suklupo ant žemės. Žvėriškai norėjo šlapintis, tačiau silpnos jėgos neleido pakilti. Maždaug po dešimties minučių (visą tą laiką Sergio praleido gulėdamas ant grindų) į tualetą įžengė galingas aukštaūgis žaliūkas siaubingu randu kaktos srityje. Tai, kad jis įstaigos pacientas, išdavė raudonai juodais langeliais marginta psichiatrinės ligoninės pižama. Sukaupęs visą drąsą Sergio ranka užtvėrė įėjusiam praėjimą. Žaliūkas pabandė perlipti per viršų, bet Sergio įsistvėrė į pižamines kelnes ir laikė tol, kol pastarasis suprato, ko iš jo norima. Viena ranka kilstelėjęs gulintį nuo žemės vyras kantriai laikė jį už pakarpos viso šlapinimosi proceso metu, o atlikus reikalą beveik nešte nunešė į palatą.

Tada prasidėjo keisti dalykai. Užėjusi tikrinti ligonių stambi, senyva seselė aptiko naująjį pacientą prabudusį. Ji iškvietė gydančiąją daktarę, kuri atlikusi apžiūrą pareiškė, jog Sergio būtinai reikia nusišlapinti. Šis bandė sakyti, kad ta pareiga jau įvykdyta, tačiau iš gerklės jam išsiveržė tiktai keistas gargaliavimas. Liežuvis Sergio visai neklausė. Greičiausiai to priežastis – pašalinis jam suleistų stiprių tramdomųjų vaistų poveikis. Gydytojai paliepus, seselė nusmaukė pižamines kelnes. Sergio pabandė priešintis. Toks elgesys sulaukė griežto personalo atsako. Tuojau pat buvo iškviesti sanitarai, kurie maloniai aplamdė ir taip silpną, slopinančių vaistų paveiktą „ligonį”. Tada pririšo jį nusmauktomis kelnėmis prie lovos, rankas ir kojas tampriai apjuosę odiniais diržais. Daktarė traukdama iš kišenės plastikinį vamzdelį laisva ranka suėmė suglebusį Sergio penį. Šis veiksmas sukėlė nevalingą erekciją. Paciento veide vienu metu buvo galima stebėti panikos, nuostabos ir siaubo išraiškų kaitą. Tuo tarpu gražios stovėsenos penis  buvo perduotas vienam iš sanitarų, antrasis streiklaužys užgulė Sergio rankas ir krūtinę. Seselė akmeniniu veidu sukišo į sanitaro laikomą organą plastikinį kateterį. Šis išlašino vos kelis šlapimo lašus. Atrodo, to pakako, nes daktarė spindinčiomis nuo pasitenkinimo akimis bei aksominiu Romos triumfatoriaus balsu ištarė: „Štai ir viskas, o jūs bijojote”.

Likusį pusdienį Sergio praleido pririštas prie lovos, stebėdamas, kaip iš viršaus jį apžiūrinėja kartu palatoje gulintys vyrai bei kiti skyriaus ligoniai. Tuo metu aiškus regėjimas kartu su verbaliniais sugebėjimais jau buvo sugrįžę į savo vietas, tad jis galėjo susipažinti su savo likimo draugais. Jų buvo du: vyresnysis Kazimieras, ūkininkas iš Marijampolės, ir jaunesnis, maždaug trisdešimties metų fotografas Gytis. Kazimieras galėjo valandų valandas pasakoti apie savo ūkį, bites, obelis ir problemas su žmona. Gytis nebuvo toks kalbus, tačiau kartais mėgdavo leistis į filosofinius disputus, visokių metafizinių gyvenimo klausimų analizę. Kazimieras, gulintis ligoninėje savo noru, skundėsi galvos skausmais ir pastoviu ūžesiu ausyse. Jo pagrindinė frazė: „Netikiu, kad daktarai man padės, bet bent nuo žmonos pailsėsiu”. O Gytis buvo uždarytas artimųjų reikalavimu, kaip keliantis sau grėsmę pacientas. Nors jis pats tvirtino, kad giminės nori pasigviešti jo turtą, padarydami jį neveiksnų. Ligoninės taisyklės neleidžia laikyti žmonių per prievartą, kiekvienas, norintis iš ten ištrūkti, privalo parašyti prašymą apie nenorą gydytis. Gytis pasakojo, kad jis tokių prašymų parašęs ne vieną, bet prieš rašant seselės jam visuomet duodavo kažkokių vaistų, po kurių vietoje raidžių ant popieriaus atsirasdavo kažkokie neaiškūs kringeliai.

Sergio prabudus antrąkart, palatą gaubė visiška tamsa. Per grotuotus, aklinai uždengtus langus neprasiskverbė net stiprūs dirbtinio kiemo apšvietimo spinduliai. Visame kūne jautėsi begalinis silpnumas. Išdegusi nuo troškulio burnos ertmė kėlė įtarimą, kad liežuvis negrįžtamai, amžiams priaugo prie gomurio. Prie lovos pritvirtinti  stori odiniai diržai skausmingai įsirėžė į riešus. Bandant suvokti, kas atsitiko, apėmė negera nuojauta, kurią netrukus sustiprino tyliai sėlinančio žmogaus žingsnių garsas, sklindantis tarsi iš niekur. Neilgai trukus palatos durys prasivėrė. Priešingai, nei buvo galima tikėtis, patalpoje nepasidarė šviesiau. Koridoriuje taip pat nedegė šviesos.  Pasigirdo spragtelėjimas, ir siauras šviesos spindulėlis nubėgo palatos sienomis. Kažkas turėjo su savimi miniatiūrinį neoninės šviesos žibintuvėlį. Tokį, kokiu paprastai naudojasi sutuoktiniai norėdami aptikti partnerio neištikimybės pėdsakus šeimyniniame guolyje ar balsvus sėklos likučius ant ką tik namo sugrįžusio mylimojo kūno.

Vargais negalais prietemoje pavyko atpažinti į palatą įžengusios seselės, lankiusios Sergio dieną, kontūrus. Ši pasišviesdama prožektoriumi vikriai orientavosi palatoje nenumaldomai artėdama prie jo, tvirtai pririšto, atsidūrusio bejėgėje padėtyje. Išlaukęs tam tikrą pauzę italas ruošėsi pasiskųsti riešus nutrynusiais diržais, tačiau buvo užčiauptas lipnia burną užklijavusia juosta. „O ne, ir vėl žeminanti procedūra su šlapinimusi,” – šmėkštelėjo mintis Sergio galvoje. Dalinai jis buvo teisus, procedūra buvo žeminanti, tik kiek kitokio pobūdžio. Seselė, kaip ir dieną, mikliai nusmaukė languotas pižamines kelnes, pastatė vyriškąjį agregatą į vertikalią padėtį, tačiau jokio vamzdelio nebuvo. Sergio sekundėlę pasijuto smarkiai sutrikęs, tuo tarpu seselė nesidrovėdama palinko virš jo ir riebiomis, mėsingomis lūpomis godžiai įsisiurbė į dar labiau nustebusią varpą. Tai truko neilgai. Sergio baigus tiesiai į seselės burną, ši iš chalato kišenės išsitraukusi drėgną servetėlę kruopščiai nuvalė sėklą nuo lytinio organo. Tada,  seselei  sugrąžinus viską į savo vietas, patikrinus kitus miegančius pacientus, žibintuvėlio šviesa užgeso, paskandindama patalpą baugioje nežinioje.

Ryte sanitaras atrišo rankas, suteikdamas galimybę atsisėsti. Po pusryčių kiek dvejodamas Sergio pasidalino praėjusios nakties nuotykiais su palatos draugais. Pasirodo, naktinės seselės vizitas savotiškas krikštas, per kurį perėję beveik visi skyriuje gulintys ligoniai. „Sveikas atvykęs į klubą. Pirmoji klubo taisyklė: niekam neprasitark apie klubą. Antroji klubo taisyklė: niekam neprasitark apie  klubą. Septinta taisyklė: jeigu tai tavo pirmas vakaras klube, privalai mautis kelnes,” – juokavo jie draugiškai tapšnodami per petį.  

 – Sergio, dėl ko tu čia patekai? – paklausiau gaudydamas apsiblaususį bičiulio žvilgsnį. Sunkus sukrėtimas, grotuoti langai, perpildytos palatos, griežtas ligoninės režimas padarė savo. Visi, esantys čia, uždari, apduję, viena koja anapus. Koridoriuje guli negalintis vaikščioti Jeronimas Kristus. Jis nuolat sako pamokslus ir kaulija cigarečių. Prie manęs priėjęs ligonis raudonu, spuogais nusėtu veidu išrėkia beveik į ausį:

– Ar matote, kas užrašyta ant mano šlepečių? P.P. – psichų psichas, kitaip tariant, pažeidžiamos žmogaus teisės. Aš klausiu – kur mano advokatas?!

– Tas užrašas reiškia „Pirmas psichiatrinis”, bandėme jam tai paaiškinti, bet jis vis tiek laikosi savo, – paaiškina priėjusi slaugė ir veda rėksnį išgerti eilinės pilietiškumą malšinančios dozės.

– Protestas, mano drauge, tai aktyvaus veiksmo forma, – atsakydamas į mano klausimą ištarė Sergio. – Po išpuolio prieš kuriamos profsąjungos atstovus nusprendžiau prisirakinti prie pagrindinio prekybcentrio įėjimo. Taip ir padariau. Akcija turėjo atrodyti gana groteskiškai, nes buvau visiškai nuogas, tik galvą dengė indėniškos plunksnos, o veidą puošė kovingas piešinys iš ochros. Apsauga vietoj policijos iškvietė greitąją. Kadangi įnirtingai priešinausi, kažkuris iš apsauginių nutrenkė mane elektros šoku, vėliau medikai suleido slopinančių.

– Kiek laiko tu čia guli?

– Ketvirta para. Sakė, jei elgsiuosi pavyzdingai, po mėnesio paleis. Nieko baisaus, imu su viskuo apsiprasti.

Sergio veidas atrodė ramus. Kalbantis jis gana neblogai orientavosi laike ir erdvėje, atsiminė visus mano išvardintus žmones, netgi reagavo į humorą. Nieko, atrodo išsikapstys. Tokių kaip šis kalės vaikas taip lengvai nepalauši. Pokalbio pabaigoje, prieš atsisveikinimą, Sergio manęs paprašė paslaugos:

– Jei nenoriu, kad šią įstaigą už virvučių tampantys kretinai mane paverstų visiška daržove, žūtbūtinai turiu atgauti jėgas. Kadangi alkoholio čia įnešti negalima, noriu, kad kai ko atgabentum. Užsirašyk vienos porcijos receptą. Būtų gerai, kad užtektų dvidešimčiai tokių. Taigi, receptas: žvaigždėtasis anyžius, malti gvazdikėliai, žiupsnelis druskos, arbatinis šaukštas cukraus, kava, arbata (juoda, žalia, raudona, matė), juodi malti pipirai, raudoni malti pipirai, soda, ciberžolė, karis, kardamonas, malti muskato riešutai, imbieras, vanilinas, cinamonas, citrinos rūgštis, kakava, kvapnieji malti pipirai, malti laurų lapai, saldžioji raudonoji paprika, aitrioji paprika, bazilikai, čiobreliai, ožragė, raudonėliai, rozmarinas, „Mynton” pastilė, balzamas. Pabaigoje užpilama pienu arba grietinėle. Užsirašei? 

– Gausiu tau viską, ko tik reikės, – užtikrinau bičiulį atsisveikindamas. – Nieko, atėjus laikui, išmuš nuskriaustųjų valanda, kai beširdžiai mirties vartojimo kultūros monstrai atsiims savo. Pažadu.

 

Gruodžio 16 d.

Kaip atsaką į įvykusius neramumus bažnyčios hierarchai paragino protestuotojus laikytis rimties, neeskaluoti pernelyg išpūstos probleminės situacijos. Malda ir ramybė – vienintelis doro krikščionio pasirinkimas šiame aistrų ir negandų užvaldytame pasaulyje. Stebint tokią reakciją, kyla natūralus pasipiktinimas bei nesuvokimas, kaip Lietuvos katalikų bažnyčia gali taip pavojingai flirtuoti su džiunglių teise besiremiančio kapitalizmo ideologais, tarsi būtų viena mafijinė šeima, biznio lobistų sarginiai šunys. Graudžiai juokingai atrodo visi tie Laisvosios rinkos instituto apologetų raginimai remtis įstatymo raide, žinant, kad įstatymus sau kuria tas pats verslo, valdžios, pinigų ir galios elitas. Tai kažkoks visiškai nestabdomas antikultūrinės dvasios ekshibicionizmo proveržis, absoliuti tautosakos gėda, ne kitaip.

 

Gruodžio 21 d.

Šešias valandas klausiau prieššventinių išpažinčių maratono. Retkarčiais nubėgdavau į tualetą ir vėl į mano ausis pasipildavo godumo, geidulio, pavydo ir visų kitų žavingiausių pasaulio nuodėmių lavina. Žmonės keisti – padaro ką nors, paskui bėga verkšlendami skųstis savimi kunigui, nors žino, kad rytoj pasielgtų lygiai taip pat. Kokia viso to prasmė? Pavyzdžiui aš, jei jau ką nors padarau ne pagal Dievulio įsakymus, tai tvirtai žinau, kad už tai manęs laukia atpildas, nuo kurio nepadės išsisukti jokie apgailėtini atsikalbinėjimai, verkšlenimai ar žegnonės. Vadinkit tai karma ar dar kaip nors. O žmonės tikisi, turi viltį, kad gali dulkinti žmonos seserį, atimt būstą iš savo senolių, sužlugdyti bičiulio verslą ir jiems nieko už tai nebus. Ateis į telefono būdelę primenančią klausyklą, surinks Viešpaties atpirkėjo numerį, paaukos keletą niekingų pinigėlių, sukalbės poterėlį kitą ir visus blogus darbus kaip ranka nuims. Siaubinga saviapgaulė! Viskas šioje žemėje turi savo kainą. Prasižengei – mokėk, kertinis visatos dėsnis. Jei gauni baudą už ne vietoje pastatytą automobilį, kodėl manai, kad nesulauksi bausmės už gerokai sunkesnius nusikaltimus?

Po vakarinių mišių prie manęs priėjo jauna suvargusių studentų porelė: mergina šeštą mėnesį nėščia, vyrukas gal pusantro metro ūgio, negalios perkreiptu stuburu, liūdni tokie. Buvo nuėję į Prisikėlimą tuoktis, ten nuostabusis dekanų dekanas už santuokos sakramentą šaltu veidu užsiprašė tūkstančio litų, suprask, bažnyčia didelė, šalia bendruomenės namai statomi, o  ir visureigis kuro ryja kaip velnias, iš kažko juk reikia gyventi. Pasakiau, kad sutuoksiu nemokamai, tegul žinosi. Tokios istorijos greitos po žmones pasklisti, man ir pačiam reklama šiame kontekste nepamaišys. Ko žmogus nepadarai dėl geros reputacijos.

 

Gruodžio 22 d.

Tais laikais, kai į sapnus neįsiverždavo reklamos, viskas buvo gerokai paprasčiau. Šiandien negaliu remtis net pasąmonės man siunčiamais signalais, nes pasąmonė užteršta ją perpildančiais  informaciniais srautais, ydingai artikuliuojančiais komercinių pranešimų turinį. Viskas iškreipta ir iškrypę – aplinka, reiškiniai, įvykiai įgavę klaidžias, nuolatos kintančias formas. Toks būvis neišvengiamai demoralizuoja, brutaliai žalodamas psichiką, atimdamas bet kokį norą veikti ar bent jau priešintis.

„Kalėdinis išpardavimas” – du vienas su kitu niekaip nesuderinami žodžiai kažkokiu stebuklingu būdu išsitenka mūsų galvose nepalikdami smegenų žievėje jokių apčiuopiamų įspaudų. Šis terminas veikia tarsi trintukas, naudojamas papildomai informacinei erdvei išgauti. Kuo daugiau vietos (erdvės), tuo daugiau šlamšto galima į ją prigrūsti. Televizorius žagina ir migdo slopindamas skausmą, o kartu ir visus kitus pojūčius.

Visi užmiegame stebėdami, kaip iš ekranų gerai įmitęs televizijos pranešėjas atsisveikindamas mums linki laimingų pirkimų, nepamiršdamas pasiūlymo pradžiuginti save laidos rėmėjų gaminiais. Šventės nenumaldomai artėja.

 

Gruodžio 24 d.

Henris kažkokiame bare susipažino su mergina, koordinuojančia Europos sąjungos strateginius projektus. Praleido kartu įsimintiną vakarą, nieko intymaus, tiesiog gerai pašėlo ir tiek. Mergina paliko jam didelį įspūdį, lūpdažio dėmę ant marškinių bei vizitinę kortelę su telefono numeriu. O po to dingo kaip į vandenį kelioms savaitėms. Ir štai prieš pat šventes Henris sulaukė skambučio iš savo troškimo objekto, vardu Simona. Ši kažkaip neįmantriai paaiškino savo dingimo priežastis ir pareiškė turinti dovaną, kurią mielai jam įteiktų dar nesibaigus šiems metams. Be abejo, Henrį tai privertė pasijusti devintame danguje bei nedvejojant užsukti į kleboniją ir atitraukti mane nuo darbo reikalų su prašymu padėti išrinkti atsakomąją dovaną Simonai. Aš sutikau, ir mūsų tandemas pasileido po virtinę mažų juvelyrinių krautuvėlių ieškodamas kažko subtilaus ir išskirtinio, padėsiančio atverti duris į naujosios pažįstamos širdį bei tarpkojį. Pro mūsų akis praslydo virtinės apyrankių, sagių, auskarų, medalionų, kol galiausiai apsistojome ties santūriu platina bei sidabru dekoruotu koljė su pusbrangiais akmenimis. Henris paklojo už jį, mano akimis, žvėrišką sumą, todėl neišlaikęs nusišaipiau, kad jeigu mergina pasitaikė pinigų „melžėja”, užsimindama apie dovaną gali priversti atsakomai padovanoti ką nors brangaus, mainais į kokį bevertį rašiklį ar panašiai. Kita vertus, guodžiau draugą, tai, kad ji parodė rūpestį ir kažką jam nupirko, jau yra savaime dėmesio vertas faktas. Henris man pritarė, teigdamas, kad ir jam buvo atėjusi tokia mintis, bet mergina tikrai pritrenkianti, tad verta surizikuoti. Išrinkę dovaną išsiskyrėme, aš grįžau į bažnyčią prieš vakarines mišias  klausyti išpažinčių, o mano bičiulis – namo, pas šeimą.

 

Gruodžio 25 d.

Vienas didžiausių Ispanijos prekybos tinklų „El Corte ingles”, garsėjęs įspūdingomis Kalėdų prakartėlėmis, šiais metais nusprendė nebeeksponuoti biblinių legendų personažų ir savo fasadus kukliai papuošė paprasčiausiomis snaigėmis. Toks prekybos milžino sprendimas neliko nepastebėtas. Fanatiška katalikų organizacija „Hazte oir” („Būk išgirstas”) pakvietė tirpstančias tikinčių katalikų gretas boikotuoti šio tinklo parduotuves.

Tuo tarpu Lietuvoje pirmą kartą nepriklausomos valstybės istorijoje per šventes buvo uždarytos visos didžiosios  parduotuvės, prekybos centrai, ir netgi patsai gigantas „Nekropolis”, daugumos vaikščiojančių numirėlių šventovė, užvėrė visas savo angas bei išanges. Neilgai trukus, miesto kaulus ėmė laužyti nepakeliama priklausomybė. Kaip taip galėjo nutikti, kad jo arterijomis nepaliaujamai zujantys leukocitai, o ypač eritrocitės, negauna gyvybiškai būtino sąlyčio su deguonimi, pagrindine miestiečių varomąja jėga, t.y. shopping‘u,  kuris daugumai teikia nepalyginamai didesnį pasitenkinimą, nei antrasis malonumų karalius fucking‘as.

 

Gruodžio 26 d.

Savo gėdai ir liūdesiui Kalėdas sutikau vienas. Pačią šviesiausią žmonijos istorijoje šventę praleidau skendėdamas spirito junginiuose, prisiminimuose bei vaizduose iš vokiškų pornografinių filmų. Mano kraujyje nuolat cirkuliuoja alkoholis, mano proto kalėjimas niekaip nenori manęs paleisti. Viešpatie, kaip susimoviau. Už lango pustant pūgai, sumauta savijauta žemiau jūros lygio. Nežinodamas, kur dėtis, naktį nuvykau į tuščią bažnyčią. Buvo per sunku melstis, neturėjau tam jėgų. Pabuvau šiek tiek, apsiverkiau, parvirtau ant šalto marmuro grindų, gulėjau ilgai raudodamas ir kūkčiodamas, kol pagaliau šiaip taip pavyko suimti save į rankas. Tada persižegnojau, užrakinau šventovės duris ir patraukiau namo. Nuolat neduoda ramybės negailestingai kankinantys klausimai: kaip aš praleidau gyvenimą? kuo tapau? ką pasiekiau? kas manęs laukia? Nežinia išvarys iš proto ar/ir nužudys. Faktiškai tai jau padaryta. Manęs nebėra, esu užprogramuotas išnykti. Reikia kažko griebtis, tik ko? Ir čia man į galvą ateina vienintelis galimas teisingas atsakymas – Silvija, nuodėme mano, kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau.

 

Gruodžio 27 d.

Neištvėręs kankinančio dvasios ilgesio atsidaviau gailestingajai apvaizdos malonei. Ilgai mąsčiau, dvejojau, samprotavau, žegnojausi, meldžiausi, kol drebančiu vidumi, apsvarstęs visus už ir prieš, surinkau Silvijos numerį. Keli ilgi kaip šimtmečiai, nervus žudantys telefono signalai, pauzė… Pagaliau pasigirsta dangų nušviečiantis Silvijos balsas. Trumpas pokalbis priverčia mane greitai nusileisti ant žemės. Silvijai negerai, ji guli Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Drebančiomis rankomis užsirašęs palatos numerį, tekinas, pamiršęs paltą, šaliką, pirštines išskubu pas ją, vienintelę, trokštamą, mylimą.

Įsitaisiusi ligoninės fojė krėsle, išbalusi tarsi kanceliarinis popierius Silvija pasitinka mane balsu, kurio tembras neatspindi nė menkiausios emocijos.

– Jaučiuosi kaip po narkozės: viskas taip pakitę, tolima, neryšku. Man atliko širdies tyrimą. Bjauriai nemalonus dalykas: į stemplę iki tos vietos kur ji liečiasi su širdimi per nosį įkišo elektrodus, prieš tai prirakinę prie stalo taip, kad negalėčiau pajudėti. Tada pradėjo leisti intensyvius elektros impulsus, verčiančius daužytis širdį žvėrišku ritmu. Tai tęsėsi ilgai, labai ilgai. Neturiu žodžių nusakyti, kaip aš tuo metu jaučiausi, bet tai nebuvo taip blogai, kaip faktas, kad tu manęs neaplankei.

Silvos veidas išblykšta iki pilkumo, skruostais ritasi ašaros, atrodo, tarsi ji gęsta mano akyse. Kurį laiką tylime atsargiai tirdami vienas kitą žvilgsniais, daug laiko praėjo po paskutiniojo mudviejų susitikimo, daug visko prisikaupė. Vėliau, persimetus keliomis glostančio mandagumo frazėmis, išklausiau pribloškiančią žinią: „Raudonojo kryžiaus” kardiochirurgai nustatė jai širdies nepakankamumą, kuris greičiausiai išsivystė po netikėtai ištikusio idiopatinio miokardito. Silvijos širdies raumuo pažeistas, širdis funkcionuoja nevisavertiškai. Norint atstatyti kraujotakos pusiausvyrą būtina neplaninė operacija, tačiau, o siaube, jos negalima atlikti dėl didelio širdies audinių pažeidimo laipsnio ir uždegiminio proceso išplitimo dydžio. Geriausiu atveju gyventi Silvijai liko keletas mėnesių.

Naujiena mane sužlugdė akimirksniu. Pajutau stiprų silpnumą smilkinių srityje, galvos svaigimą, pykinimą ir skausmą šonkauliuose tuo pačiu metu. Jausmas toks, tarsi niekšingiausias šio pasaulio piktadarys grūstų mane gyvą į milžinišką mėsmalę, tuo pačiu metu niūniuodamas pašaipią dainelę apie mano, visų artimųjų ir paties pasaulio pabaigą.  Tiesiog parklupau ties Silvijos kojomis, įsikniaubiau į jas ašarodamas, lyg ką tik tėvus praradęs vaikas, slegiamas nepakeliamos kaltės ir kartėlio. Supratau, jog niekada negalėsiu sau atleisti to, kaip niekšiškai su ja pasielgiau. Desperatiškai ieškojau žodžių, gebančių pramušti mus skyrusią sieną. Sieną, kuri iškilo todėl, kad pats būdamas Viešpaties tarnas, krikščioniškosios bendruomenės mokytojas ir vedlys neradau savyje gailestingumo šiai mylinčiai moteriai.

–  Taip gyventi negalima. Tau reikia pagalbos, – tariau pačius beviltiškiausius ir nuoširdžiausius žodžius savo gyvenime. –  Galėčiau dirbti nors ir kiemsargiu, gatvės šlavėju, „Senukų” kasininku, kad tik turėčiau galimybę būti su tavimi. Net jei galėčiau, nebenorėčiau, nekeisčiau savo padėties unikalumo, mūsų nepakeliamos naštos į tūkstančius kitų šalia esančių, ne tokių sudėtingų meilės istorijų. Visa širdimi trokštu, kad ateitų atpildo diena, kai laimingas galėsiu skalbti tavo ir tavojo vaiko rūbelius, virti valgį, plauti namus, pamiršęs visus sąmokslus, keršto planus kaip apgailėtinas savojo ego liekanas, tuščias ir niekines, palyginti su namais, gyvybe, tėvyste. Gyvenimas mane tam pakankamai subrandino.

Po šių žodžių tvirtai ją apkabinau. Mane užplūdo begalinis palengvėjimas, tarsi milžiniška našta nusprūdo nuo pečių. Galėjai justi, kaip ji  nenumaldomai slysta nugara ir su didžiuliu trenksmu dūžta į palatos grindinį. Staiga tamsus liūdesys atslūgo ir visa siela šviesiai pajutau, jog esu labai laimingas, kad Silvija tiesiog egzistuoja šiame žmonėms skirtame pasaulyje, ir kokia laimė ją pažinti, tiesiog mylėti nesiekiant turėti ar savintis. Žmonių meilė man panaši į religiją, tarsi ilgai laukta dievybės malonė, kai arba sutinki su apvaizda ir besąlygiškai ją priimi neturėdamas jokios pretenzijos, arba esi laisvas atsitraukti, pasmerkdamas save pragarui, abiem atvejais jausdamas tiek palaimą, tiek kančią. Kaip Dievą myliu, nesu tikras, ar Silvija manimi patikėjo, bet dar kartą kartoju: toks nuoširdus ir atviras nebuvau niekad.

 

Gruodžio 30 d.

Per porą dienų po mano apsilankymo Silvijos sveikata pastebimai pagerėjo, todėl įkalbėjau gydytojus išleisti ją namo. Tikra dangaus malonė, kad vėl galiu regėti jos dievišką veidą, būti greta, globoti ir rūpintis. Beprotiškai mylėdamas suvokiu save kaip vieną laimingiausių žmonių šioje žemėje, apdovanotąjį beribe visatos malone, dulke, patekusia po savo dievybės kojomis. Viešpatie, kokia palaima patirti mylimosios prisilietimą, užuosti jos kvapą, grožėtis šiuo tobulu dangaus kūrėjo atvaizdu. Susitaikymas ir ramybė užvaldė mane, galėjau pravirkti dėl perregimo pasaulio grožio ir tobulybės.

Mano dvasinį polėkį netikėtai pertraukė Adrijos skambutis. Ji pranešė, kad Aleksandras organizuoja naujametinį kaukių balių, į kurį ji eisianti su savo vyru. Man taip pat privalu dalyvauti. Paklausus, ar nieko, jei pasirodyčiau ne vienas, gavau teigiamą atsakymą. Tad kvietimą priėmiau. Žinia apie pokylį pradžiugino tiek mane, tiek Silviją. Pagaliau pasitaikė puiki galimybė nors kartą abiem išeiti į viešumą.

 

Gruodžio 31 d.

Viloje susirinko daugybė žmonių. Nepaisant to, kad kvietime į renginį kaukės buvo pažymėtos kaip privalomas atributas, nesugalvojau nieko gudriau, kaip atvykti vilkėdamas sutaną. Silvija pasipuošė prašmatniais aukso spalvos drabužiais ir veidą uždengiančia Venecijos meistrų kauke su saulės atvaizdu. Žengiančius rezidencijos laiptais mus pasitiko kruvina budelio apranga pasipuošęs namų šeimininkas.

– Ar žinojote, kad Rusijos caras Ivanas Rūstusis pavaldinius, atsisakiusius banketo metu dėvėti karnavalinį kostiumą bei kaukę, bausdavo mirtimi. Griežti buvo laikai, nieko nepasakysi. Sveiki atvykę, prašom į vidų.

Vilos fojė mus pasitiko jūra įvairiausių pasakų ir siaubo filmų personažų. Mažai ką iš publikos galėjai pažinti po kaukėmis. Kaip tik tuo metu pro šalį praėjo Swarovski porelė, pasipuošusi tik tuo, kuo apdovanojo gamta – greičiausiai taip jie vaizdavo mūsų rojaus protėvius. Kažkas ne taip buvo Angelinos lūpoms. Ne iš karto į tai atkreipiau dėmesį, pasimatė tik tada, kai jas judino, bet pokyčiai tikrai pastebimi, kuo toliau tuo labiau. Botulino toksinas valdo! Nesuprantu, kokio velnio taip darkytis, juk tikisi tapti gražesnė, o susibjauroja nepataisomai. Pamačiusi šią porą, Silvija tyliai sukrykštė, vaikiškai plodama rankomis: 

– Mano krūtys per mažos, norėčiau tokių papų kaip jos.

– Tavo krūtys tobulos.

– Eik jau, sakai tai, norėdamas mane paguosti.

– Aš tikrai taip manau.

– Dėkui.

Palikęs Silviją priėjau prie vešlia Rasputino barzda pasipuošusio Nido, apsupto būrio gerai įkaušusių vyrukų, nagrinėjančių maždaug tokio pobūdžio temas:

– Ji sako: Mielai atlikčiau tau oralinį, bet man sloga, dūstu. Tada sakau: darom paprastai. Ji: Man mėnesinės. Tai kokio velnio, durne, išvis išėjai į gatvę? Man pinigų reikia. Tiek, kad siaubingai graži, teko į kanalizaciją panardyti.

– Ar girdėjote naujausią bajerį apie Angeliną Sutkienę? Nusipirko Angelina van Gogo paveikslą „Saulėgrąžos” ir apklijavo jį visą svarovskiais.

Kaip tik aidint juokui, prie kompanijos prisiartino Marius Sutkus, visas apniukęs, be nuotaikos, su viskio taure rankoje, nuo alkoholio blizgančiomis akimis.

– Angelina vieną dieną perpildys mano taurę, kaip mane gyvą matot. Pasaulis be brangių daiktų ne pasaulis! Pakasiu ją kur nors sode už garažų kartu su visais jos Armani – Ferre ir daugiau niekados nevesiu, – akimirką tai skambėjo rimtai, tačiau iš kitos salės pusės ataidint šaižiam žmonos balsui jo veidas vėl įgavo paklusnaus šunyčio išraišką ir jis tesugebėjo pratarti: – Ateinu, brangioji, tuojau ateinu.   

Tuo metu mane už rankovės nutvėrė įkaušęs pusamžis vyras Darto Veiderio kostiumu.

– Labas vakaras, norėčiau Jūsų kai ko paklausti.

– Klauskite.

– Gal kartais žinote, kokia gyvenimo prasmė? Dažnai savęs to klausiu. Bandžiau būti netikintis, bet tai ne mano jėgoms. Kai paskutinį kartą teigiau, kad Dievo nėra, mane deportavo iš Anglijos. Rimtai, nemeluoju. Susiginčijau su kolegomis „Barclays” banke, kad jeigu Dievas yra, rytoj neateisiu į darbą. Vakare prisigėriau airiškam pabe, susimušiau su vienu lenku ir mane deportavo iš šalies.

– Pamokanti istorija, nieko nepasakysi. Deja, turiu jus nuliūdinti – apie gyvenimo prasmę žinau ne daugiau nei Jūs. Netikėkite niekuo, kas teigs tą prasmę atradęs, nes jo gyvenimo prasmė neabejotinai skirsis nuo jūsiškės.

– Labai įdomu… Sakykit, kunige, Jūs pats daugiau reformatas ar ortodoksas?

– Aš alkoholikas.

Tuo pokalbis ir baigėsi, palikau sutrikusį pašnekovą, akimis šaudydamas po salę su viltimi kur nors aptikti Silvą. Radau ją antrame aukšte netoli šokių salės. Tik priėjus ji parodė pirštu į savo tuščią taurę.

– Reikia pripažinti, gerokai apgirtau. Ar tu gali patikėti, kažkokia moteris bandė mane kabinti. Ji stovėjo kitoje šokių salės pusėje ir žvelgė į mane taip demonstratyviai, lėtai glostydama akimis, tarsi nenorėtų išsiduoti susidomėjusi. Man įprastas vyrų dėmesys, priimu jį kaip komplimentą, o čia… Tiesiog nežinojau, kaip reaguoti, sutrikau. Sugavusi jos žvilgsnį šyptelėjau, tikriausiai be reikalo, nes palikusi savo gėrimą, moteris priėjo prie manęs ir pakvietė šokti . Grojo lėta, rami, nors kartu veniškai aistringa muzika, pati nežinau, kaip paklusau, pasidaviau vedimui. Žmonės aplink mus ėmė skirstytis sudarydami vientisą ratą. Atrodo, pritemo šviesos, nors gal tik mano akyse viskas ėmė suktis ir lietis į vieną. Ji kažką šnabždėjo, nepamenu.   

– Kaip ji atrodė?

– Nežinau, tikriausiai ji kokio nors verslininko žmona ar meilužė. Neįsidėmėjau pakankamai.

– Dar kartą klausiu, kaip ji atrodė? .

– Na, tokia aukšta, tamsiaplaukė, į kuodą surištais garbanotais plaukais, vilkėjo juodosios našlės kostiumą.

– Aišku, einam iš čia.

Kaip tik tuo metu išmušė dvyliktą. Pasiėmę šampano taures visi būriu pasipylėme  į lauką stebėti naujametinių fejerverkų. „Ypatingas reginys… Aleksandras nusamdė pirotechnikus iš Olandijos… Tuoj išvysime tokį šou…” – susižavėjimo ir vilties pertekę balsai sklinda iš visų pusių. Netrukus milžiniškos ugnies salvės, liepsnojantys fontanai, kurtinantys sprogimai hipnotizuojančiai perskrodė Majos pasaulio dangų. Išsiliejo  galingai, isteriškai, tarsi žemė būtų sugulusi su dangum, o mes regėtumėm pačią jų sueities kulminaciją. Rodos – šviesiau negu dieną. Begaliniai plojimai, ovacijos, pasigėrėjimo bei pritarimo šūksniai aidėjo iš visų pusių. Mane ėmė pykinti, stebint kaip dešimtys o gal šimtai tūkstančių litų išeina tiesiai į orą tiesiogine to žodžio prasme vien tik tam, kad būtų patenkintas saujelės dvasios liliputų, kamuojamų neįtikėtino mažabybiškumo komplekso, įgeidis pasipuikuoti vienam prieš kitą. Gana, laikas iš čia nešdintis. Sugriebiu Silviją už parankės ir pasuku mašinų aikštelės link. Pakeliui dar sutinkame Henrį, pasipuošusį nerūpestingu meškučio kostiumu, visiškai alkoholyje paskendusiomis akimis.

– Sveikas, drauguži, prašnekėjau visą vakarą su kažkokiu vyruku, o ten pasirodo – manekenas. Ar gali tuo patikėt? Visiška šikna, nesuimu, kaip galėjau taip susivelti? Laimingų Naujų, tiesa.

 – Laimingų ir tau, Henri.

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Parsisiųsti romaną

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos