GEGUŽĖ

Gegužės 1 d.

 – Ar labai blogai vakar pasirodžiau? – tai buvo pirmas klausimas, kurį graužiamas kaltės jausmo ryte telefonu uždaviau Adrijai.

 – Viskas gerai, – nuramino ji. – Užsirekomendavai kaip reikiant, jie tikrai tave pastebėjo. Lauksim, kas bus toliau. Dabar gali dienelę kitą pailsėti, apmąstyti reikalus, jei ką nors pavyks sužinoti, būtinai pranešiu.

Adrijai padėjus ragelį, išsitraukiau iš po lovos butelį mineralinio vandens ir mano skrandį, inkstus bei kepenis užliejo šiokia tokia palengvėjimo banga. Kvailai, žinoma, vakar išėjo. Dažniausiai geriu vienumoje, tuomet tokių fokusų nekrečiu, tiesiog atsiduodu beprasmiam gyvenimo liūdesiui, seilėtai vapėdamas į kokią nutriušusią pagalvę. Blogų blogiausia, visiškai prisišniojęs, surenku kokios nors senos pažįstamos telefono numerį ir valandą kitą deklamuoju jai įvairiausius nešvankius eilėraščius arba skaitau ištraukas iš „Giesmių giesmės”, kas iš esmės – vienas ir tas pats. Gaila, kad šįkart nepavyko tinkamai pasirodyti, bet Adrija sako – Adrija žino. Ji geriau tuos žmones pažįsta, nutuokia apie jų moralines nuostatas, įpročius ir papročius. Gal ir gerai, kad manys, jog esu toks pats sugedęs, kaip ir jie. Tuomet mažiau manęs drovėsis bei saugosis.

Neturėdamas aiškių dienos planų, nusprendžiau pasigaminti pusryčius, o už pusryčių stalo perkratyti visus savo smegenų stalčius, kad surasčiau kokią nors seniai užmirštą sritį, kurią man būdinga maniera esu begėdiškai apleidęs, ir įvesčiau ten būtiną tvarką. Gvidas Montvila! Taip, ir dar kartą taip, Gvidas Montvila. Sunkiai suimu savo siauru, apgailėtinu, niekam tikusiu proteliu, kaip galėjau po Audriaus žūties pamiršti trečiąjį mūsų tarnybos Kalnų Karabache laikų kompanijos narį, bičiulį iki mirties, tokį paprastą, nuoširdų bei tikrą Gvidą, draugą, viršilą ir brolį viename asmenyje. Kuo užimtas mano protas? Nejau tai nuolatinio nuodijimosi alkoholiu, begėdiško lėbavimo su bobomis ir besaikio gyvenimo būdo sukeltos destrukcijos pasekmės? Reikia kažką daryti. Tokiu reikalu kaip manasis vienas daug nenuveiksi, būtina turėti sąjungininkų. Tuo labiau, kad Gvidonui Audrius buvo ne mažesnis draugas nei man. Manau, jis sutiktų prisidėti, tik reikia kažkokiu būdu su juo susisiekti.

Užrašinėje Gvido telefono numerio neaptikau, tačiau radau adresą daugiabučio Žemuosiuose Šančiuose. Tik nuvykęs sužinojau, kad Gvidas ten seniai nebegyvena, butas iš jo atimtas už skolas, o pats jis „kaliūzėje, kur jam ir vieta”. Šią naujieną išgirdau iš kažkokio pilvoto kreivasnukio tipo, dosniai apdovanoto niekuomet jo neapleidžiančia kretiniška veido išraiška, daugiau sužinoti nieko nepavyko. Reikės kelias dienas paskirti detalesnėms paieškoms. Gvidą iš po žemių iškasiu, ir neaiškins man čia visokie nuopisos, kur jam vieta ar ne vieta.

 

Gegužės 2 d.

Įeinantį į spygliuotų tvorų apjuostą kalėjimo teritoriją, žengiantį siaurutėliais, menkai apšviestais, grotuotais koridoriais mane kamavo nerimas. Gvido likimas, o kartu ir manasis, priklausys nuo to, kokį įspūdį man pavyks padaryti griežto režimo pataisos namų direktoriui. Svarbu, kokia bus rytinė jo nuotaika: ar pačiulpė jam vakar sutuoktinė ir ar niekas neerzino kelionės į darbą metu. Alvydas Baltrušaitis visą savo gyvenimą praleido stropiai plušėdamas įkalinimo įstaigų sistemoje. Buvo jos dalis: varžtelis, spyruoklė, sraigtas, o galiausiai ir smagratis. Pasiekęs karjeros viršūnę jis vadovavo daugiau nei trims šimtams darbuotojų, su kuriais prižiūrėjo kelis tūkstančius kalinių. Viskas  spręsis čia ir dabar. Tai supratau tik žengęs pro kabineto duris, kur mane pasitiko beformė, apkūni, ūsuota būtybė. 

– Sveiki, esu Kauno Įgulos bažnyčios vikaras, – prisistačiau ryžtingu balsu, – atvykau pasiteirauti apie savo bičiulį Gvidą Montvilą. Mano žiniomis jis kali jūsų įstaigoje.

 – Taip, turime tokį. Tuojau pažiūrėsiu dokumentus, – pratarė kalėjimo direktorius ir pakilęs iš krėslo ėmė raustis sieninėje spintoje, storais riebaluotais pirštais sklaidydamas aplankus. – Gvidonas Montvila, Antano, 1969-jų metų gimimo. Ketveri metai griežto režimo už sunkų tyčinį kūno sužalojimą. Trečią kartą kalinamas karceryje.

 – Sakykite, kodėl jis buvo nuteistas?

 – Bylos duomenimis, gyvenamajame daugiabučiame name įvyko konfliktas –  kaimynas žiauriai mušė savo žmoną. Gvidonas puolė jos ginti, sumušė kaimyną. Tas parašė pareiškimą policijai. Žmonai liudyti prieš vyrą atsisakius, Gvidonas gavo ketverius metus griežto režimo pataisų kolonijoje. Jis visiškai su niekuo nebendrauja, netgi nekalba. Jau tris kartus sėdėjo karceryje už sunkų kitų kalinių sužalojimą. Kartą, norėdami padaryti gaidžiu, jam bandė miegančiam per lūpas perbraukti lytiniu organu. Žmogus, mėginęs tai padaryti, dabar turi vienu išsikišimu mažiau.

 – Gal būtų galima traktuoti tai kaip gynybą?

 – Gvidą išlaikėme karceryje daugiau kaip mėnesį, bet tai nelabai tepagelbėjo. Jis vėl įsivėlė į nemalonumus. Kiti nuteistieji jo baidosi, bijo kartu eiti į dušą.

 – Ar galėčiau su juo pasimatyti?

 – Šiuo metu ne. Kalėjimo nuostatai draudžia lankyti nuteistuosius, patekusius į karcerį. Palaukite porą savaičių, kol jis iš tenai bus išleistas.

 – Viršininke, mes su Gvidu pažįstami nuo jaunų dienų. Jis geras žmogus, nėra nieko be reikalo nuskriaudęs. Galbūt galima rasti kokių nors lengvinančių aplinkybių, kurios galėtų lemti jo greitesnį išėjimą į laisvę?

 – Na, jis neblogas stalius, – kolonijos direktorius minutėlę susimąstė. – Firminėje kolonijos parduotuvėlėje esame pardavę kelis jo surinktus virtuvės baldų komplektus. Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, gal kas ir išeis.

Palikau koloniją apimtas niūrių minčių. Kaip gali būti, kad už tokį kvailą nusižengimą žmogų ketverius metus pūdo kalėjime, kankina ir netgi nėra kam pasiskųsti. Tikiuosi, kad mano vizitas privers tą nusipenėjusį mėsos kalną nors kiek pajudinti savo subinę ir abu smegenų vingius.   

 

Gegužės 6 d.

Prieš kelias savaites su Henriu išsikalbėjome apie literatūrą.

 – Paskutinė knyga, kurią skaičiau – „Plėšikas Hocemplocas”. Atrodo, buvau penktoje klasėje, – droviai prisipažino Henris.

– Knygą ne gėda atsiversti bet kuriame amžiuje, – nuraminau draugą. – Rasiu tau kokią tinkamą.

Ilgai negalvojęs, ėmiau ir padovanojau jam Charles‘o Bukovskio romaną „Moterys”. Pamaniau, kad tokiam veikėjui kaip Henris bus artima begalinio alkoholizmo ir hipertrofuoto seksualinio elgesio tematika. Pagrindiniam šios knygos herojui, besitrinančiam žemutiniuose Amerikos gyventojų sluoksniuose, autoriaus alter ego, terūpi trys dalykai: ugninis vanduo, besaikis krušimasis ir žirgų lenktynės. Laisvu nuo šių užsiėmimų laiku jis aprašo savo vėjais švaistomo gyvenimo potyrius, nepraleisdamas jokių padoraus skaitytojo rėmus laužančių perversinių detalių. Visos nekorektiškos situacijos, vulgarūs, šokiruojantys tarpusavio santykiai knygoje perteikti taip sąžiningai atvirai, jog nekyla jokių abejonių, kad tai nesumeluotai tikra. Spėju, Henriui knyga patiko, nes šiandien svečiuose pas Adriją vos išvydęs mane priėjo ir nedrąsiai palinkęs prie ausies, išpyškino:

– Tavo knygą perskaičiau per tris dienas. Turiu laiko rytais, anksti prabundu. Labai lengvai skaitoma, tik žinai, aš tam vyrukui, Činanskiui, nepavydžiu. Gaila man jo, gyvenimas panašus į maniškį, tik jis žmonos neturi, o aš meilužes rečiau keičiu. Vakar, beje, nukabinau Lietuvos fitneso čempionę, neįsivaizduoji, ką lovoje išdarinėja. Geriau buvo tik su viena gimnaste jaunystės laikais ir dar su vokiečių kalbos mokytoja. Klausyk, ar dar žinai panašų gyvenimo būdą propaguojančių rašytojų?

Na štai, svarbiausia sudominti. Dabar gaus skaityti Eduardą Limonovą, gal kada nors ir iki Džoiso nusikapstysim. Mano nuomone, jam visai nepamaišytų pastudijuoti ir „Karlsoną, kuris gyveno ant stogo”, nes tas uogienę mėgstantis veikėjas pačiame jėgų žydėjime – kaip iš akies trauktas Henris, rimtai.

 

Gegužės 10 d.

Užvakar žmonėms tarnavau vienuolika valandų be pertraukos, vakar trylika. Po pamaldų už mirusias motinas maratono dar reikėjo dalyvauti šešiolikmečio pakaruoklio laidotuvėse, iki pat išnaktų klausyti anoniminių alkoholikų grupės narių išpažinčių, o kur dar sužadėtinių ruošimas vedybiniam gyvenimui, ekskursantai, įvairaus plauko interesantai, verkšlenantys krizės prispausti verslininkai, marios tikinčiųjų. Įgulos šefas spaudžia pinigus, nesamdo pagalbos iš šalies, tad man reikia suktis tarsi dresuotai cirko beždžionėlei. Užkniso juodai. Ryte, vakare – jokios ramybės, visai nuo kojų nusivariau. Aukoju nervus ir kraują. Aiko Konatsu matysiu tik pirmadienį popiet, nes šiandien po vakarinių pamaldų sušiktas grigališkų choralų koncertas, kuriame privalu dalyvauti, o ryt ryte dar dvejos laidotuvės. Pavasario giltinė negailestingai šienauja kasdien tiek jaunus, tiek senus nesirinkdama. Kaip aš nuo viso šito pavargau, man trūksta Aiko. Bet geriau vėliau negu niekad. Pasiilgau to saulės spindulių nubučiuoto rytiečių madonos veido. 

 

Gegužės 12 d.

Visą šios dienos popietę su Aiko Konatsu vartėmės lovoje. Seksas gerokai mus nukamavo, tad laiką leidome klausydamiesi lyriškos Rufuso Wainwrighto muzikos, rūkydami geros kokybės žolę, kurią jai įsiūlė vienos senamiesčio vyninės barmenas. Prie žolės puikiai tiko pokalbiai apie konceptualųjį nūdienos meną bei visą lietuvių dailę apskritai. Kaune didžiausią įspūdį Aiko paliko Čiurlionis, sužavėjęs savo filosofiškai santūria tapybos bei muzikos sinteze ir itin lietuviška širdį draskančia melancholija. Teiginiai, kad Čiurlionis artimas japonų mentalitetui, nėra iš piršto laužti. Prieš pusmetį Aiko nusiuntė jo darbų albumą savo šeimai į Hokaidą, po to turėjo siųsti dar tris bei krūvą įvairiausių reprodukcijų. Giminaičiai ir šeimos draugai jas graibstyte išgraibstė.

 Dabartinės menininkų kartos Sigito Staniūno, Šarūno Saukos, Laisvydės Šalčiūtės darbus Aiko jaudinančiai apibūdino kaip paveikius, savitus, dvasingus, nešančius senąją Europos tradicijos vėliavą. Mes ne europiečiai, o indai, kalbantys šimtaprocentinio grynumo sanskrito kalba, natūralizuoti ateiviai iš Azijos, paprieštaravau nenorėdamas sutikti. Esam atšiaurūs pasiutę šunys, mums tik duok kokį Brunoną nukirsdinti. Šalies vyriausybė, tiesa, užsiėmė europinio mastelio subinlaižyba, bet čia tik šiaip, dėl akių, kad į ES priimtų. Netrukus prabus jauno, tūžmingo kraujo baltų gentys, parodys nusenusiai, išsivadėjusiai Europai, iš kur kojos dygsta. Kalbu ir pats savimi netikiu – sumautas kapitalizmas atima paskutines tautinio identiteto iliuzijas. Aiko Konatsu nepritariamai linguodama galvą patikina, kad mes sena, labai sena europinė kultūra. Kuo ji ilgiau čia gyvena, tuo stipriau tai jaučia. Šis kraštas – dalis vakarų, to niekaip nepaslėpsi, porina ji godžiai traukdama paskutinį žolės dūmą. Nieko, su mūsų istorija sąskaitos dar nesuvestos, atkertu kuo griežčiausiai. Kovingi Lietuvos sūnūs ir dukterys atėjus tinkamam laikui parodys nirčią savo dvasią. Dar išgirsite apie šlovingą, narsią, akiplėšišką mūsų tautą savo santūrioje Japonijoje. Po šių žodžių abu prapliumpam plaučius draskančiu juoku.

Vėliau iš Aiko pasakojimo sužinau apie mūsų devyniasdešimtmetę kaimynę Martą, kuri rūko, vartoja alkoholį, atrodo kaip priešmirtinės būklės Smetonos laikų vyža ir yra visiškai apsėsta sekso. Ji dažnai užsuka pas Aiko į svečius pasiskolinti kosmetikos ar kremo, kartu ir pasipasakoja atverdama širdį. Pasirodo senolė ne tik varvina seiles svajodama apie priešingą lytį, bet ir pasitelkia milžiniškas pastangas įgyvendinti tas svajones savo lovoje. Sunku tuo patikėti, tačiau kartais jai iš tiesų pavyksta. Kas nors atsiliepia į nemokamus laikraščių ar radijo stočių skelbimus. Dažniausiai tai būna paskutinių parako atsargų neišvaistę Martos bendraamžiai, bet kartkartėmis pasitaiko ir koks jaunesnis iškrypėlis. Tokiomis dienomis Marta spindi tarsi jūros pakrantės švyturys ar prekybos centras per Kalėdas. Galima tik stebėtis, kokius neįtikėtinus dalykus daro su žmonėmis gamta.   

 

Gegužės 14 d.

Nuo šiol šią šviesią, saulėtą kalendorinę dieną galiu minėti kaip rekordinį savo asmeninės melagysčių kartelės įveikimo triumfą. Per mažiau nei penkias valandas pavyko pameluoti vienuolikai žmonių. Tokio įrašo mano asmeniniame CV dar nėra buvę. Taigi, pradėsiu nuo pradžių…

Ryte sulaukiau netikėto skambučio iš kurijos. Pakvietė asmeninio pokalbio su dekanu. Velnias, kaip ne laiku! Tik pasitelkus visokeriopus artistinius sugebėjimus pavyko išsisukti pasakomis apie netikėtą peršalimą, balansuojantį ties komos riba. Tuomet užsuko Henris su pasiūlymu pasiimti mane į trijų parų žvejybą Varėnos apylinkėse. Priskiedžiau jam apie neeilinius atlaidus Žemaičių Kalvarijoje, kuriuose trūk plyšk turiu dalyvauti. Šiaip taip atsikabino. Popiet, vykdamas į parapiją, už greičio viršijimą sustabdžiusiam patruliui pasiteisinau vėlavimu į laidotuves. Paleido su atsiprašymais. Beveik ant bažnyčios laiptų į skverną įsitvėrusiai senučiukei, kuriai būtinai prisireikė išpažinties, pasakiau, kad ateisiu po pusvalandžio. Šventas naivume! Savo viršininkui, Jo prakilnybei, oriajam Įgulos bažnyčios klebonui, rektoriui Titui Karilevičiui išklojau apie kartą per dvidešimt metų vykstantį iškilmingą mano garbios giminės susitikimą Jūžintų miestelyje, sergančią mamą, kurią būtina aplankyti, neprižiūrėtus šeimos kapus. Skiedžiau tol, kol gavau leidimą išvykti. Tada tą pačią istoriją norėdamas susiderėti dėl pavadavimo pakartojau jaunam Vytautinės vikarui Vaidotui Urbšiui. Tas šiek tiek padvejojęs sutiko, bet užsiprašė dvigubai nei įprasta: atseit, atsisako labai pelningo pasiūlymo sutuokti vienos firmos direktorių. Sutariau, nes kitų galimų variantų tiesiog nebuvo. Vėliau pripūčiau žavingiausios pasaulyje miglos į žvairuojančias parapijos apskaitininkės akis, norėdamas išpešti iš jos šiek tiek grynųjų. Pavyko gauti net daugiau, negu reikia. Tada atšaukiau savaitgaliui suplanuotą vakarienę su Adrija, kas ją gerokai įsiutino. Prireikė pažadėti porą audringų pasimatymų ateinančią savaitę. Juokingiausią iš visų šios dienos melagysčių suskėliau vaistinėje, kur užmiršęs nusiimti koloratę bandžiau įsigyti prezervatyvų. Tik varstomas nustebusios vaistininkės žvilgsnių susiėmiau ir nemirksėdamas paneigiau savo kunigystę, prisistatydamas aktoriumi, tiksliau statistu iš netoli filmuojamo norvegų dokumentinio serialo. Dar turėjau prisiekti Aiko Konatsu, kad dienos, praleistos prie jūros, bus pats ryškiausias atsiminimas jos gyvenime, nors žinant jauną Aiko amžių bei tobulą kūno ir dvasios vaizdą tai tėra neabejotina, bjauriai akis badanti melagystė. Viešpatie, kaip aš nusiritau?! Desertui liko įtikinti patį save, kad nė vienas iš šios dienos melų neiškils į paviršių ir man pavyks išlipti iš balos sausam, spindinčiais batais.

 

Gegužės 18 d.

Savaitgalis Neringoje prabėgo kaip viena neįtikėtina, bet labai laiminga akimirka. Naktys su Aiko ilgesnės nei dienos, kai ji rieškutėmis semia vandenį iš jūros ir tekina neša iki manęs smėlėtu nudistų paplūdimiu, pila jį ant vešliai plaukais apželdintos krūtinės, po to stumia siaurą vandens ruoželį savo rytietišku lakštingalos liežuvėliu iki bambos ar netgi šiek tiek žemiau ir bučiuoja ten, kur bučiuoti leidžiama tik meilužiams. Mes nesivaržome žmonių, tačiau nesame beprotiškai įsimylėję, tiesiog milžiniška abipusės simpatijos trauka verčia mus išdarinėti tokius dalykus, nuo kurių lūžta viešbučių lovos, vaistinėse baigiasi prezervatyvai, o kopose poilsiaujantys žmonės priversti paskubinti savo nerūpestingai romius žingsnius.

Po daugelio metų pertraukos mano blyški tarsi lavono mėnesienoje oda įgavo rausvai rudą atspalvį, plaukai nuo sūraus jūros vandens ir saulės ėmė banguoti, o vyriškiausia manojo organizmo dalis, veikiama jodo prisotinto pajūrio oro bei pritrenkiančio liepsnojančios Aiko Konatsu vaginos magnetizmo, stovėjo tarsi piratų burlaivio stiebas, ant kurio bet kokiomis gamtos sąlygomis galima kelti „linksmąjį Rodžerį”.

Dienos prie jūros praėjo ne veltui, vėl jaučiuosi jaunas ir geidžiamas. Per vieną parą Aiko savo siaurutėlėmis lūpytėmis bei plonutėliais, beveik perregimais pirštais iš manęs išsunkė tiek, kad užtektų apvaisinti visas tinkamo amžiaus japonų moteris ir dar liktų keletui dailesnių būtybių iš Kurilų salų. Be to, pirmadienis nuo šiol skelbiamas analinio sekso diena. Gyvenk linksmai, mirk jaunas! Nepaisant visų artėjančios Apokalipsės prognozių nuostabusis šešėlių teatro vaidinimas tęsiasi, ir aš jį išgyvenu aukščiausia įmanoma pavara.

 

Gegužės 20 d.

Skambino iš kurijos dėl namo, kuriame gyvenu, šeimininko. Atrodo, kad po operacijos jam taip ir nepavyks išsikapstyti. Namą, taip pat  ir visą likusį savo turtą Steponas užrašė bažnyčiai. Kadangi senolis ant pirštų skaičiuoja priešmirtines valandas, liko paskutinė krikščioniška pareiga, kurią kurijos veikėjai nusprendė užkrauti ant mano gležnų pečių. Prieš vėją nepapūsi, turėjau važiuoti. Blogiau už paskutinį patepimą, teikiamą namuose, tėra paskutinis patepimas, suteiktas ligoninėje. Klaiki procedūra. Namuose net mirštantis žmogus turi šiokią tokią ramybę ar viltį, kad viskas kaip nors išsispręs. O ligoninės atmosfera sugniuždo net ir pačius stipriausius. Tas chloro, vaistų, prakaito bei šlapimo mišinio tvaikas mirštančiojo palatoje gali palaužti net patį tvirčiausią tikėjimą. Baisu! Mirštantys žmonės turėtų būti išleidžiami namo, tarp savo sienų, į savo patalus, savo artimųjų rankas. Mano didžiausios baimės visgi nepasiteisino. Palatoje manęs nelaukė dar vienas apmusijęs, giltinės nubučiuotas skeletas. Šviesus Stepono Balsio veidas greičiau spinduliavo išraišką žmogaus, geležinkelio stotyje pasitinkančio traukinį, vykstantį į šiltųjų šalių kurortą, o ne pasmerkto mirti. Sidabro pilkumos akyse tarsi nuolatinė šypsena švytėjo visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Akimirką pagalvojau, kad senoliui tikriausiai aptemo protas ir man pavyks prasisukti greitai bei neskausmingai. Priglaudžiau prie ligonio lūpų kryžių ir puse balso traukdamas „Asperges me Domine…*” švęstu vandeniu apšlaksčiau patalpą. Tada paklausiau, ar ligonis nori atlikti gyvenimo išpažintį. Pasigirdus netikėtam „Taip” turėjau išprašyti personalą už durų ir atsidėti sakramentui.

– Prisėskit šalia, kunige. Pokalbis bus netrumpas, – duslus garsas pravėrė suskeldėjusias Stepono lūpas. – Paskutinį kartą išpažinties buvau 1938 m. birželio mėnesį, per apaštalus Petrą ir Paulių. Tuomet man buvo šešiolika. Po dvejų metų užėjus rusams tris iš septynių mūsų kaimo šeimų išvežė. Todėl kai vokiečiai prakišo karą ir rusai pasirodė antrą kartą, mes jau žinojome, ko iš jų galima tikėtis. Beveik visi gyvi likę kaimo vyrai pasitraukė į mišką. Tarp jų ir aš, snarglius su šaunyku. Žinia, kad niekas taip nebrandina vyrų kaip ginklai ir kraujas. Iš pradžių naiviai tikėjomės, kad pasipriešinimas ilgai nesitęs, vienu ar kitu būdu priversime rusus pasitraukti, gal net pati Amerika padės. Paskui paaiškėjo, kad viskas gerokai įklimpo. Tarp savųjų  atsirado išdavikų, kurie išėjo į stribus, padėjo rusams žudyti kraujo brolius. Mano partizanų būryje buvo 45 vyrai, slapstėmės Suvalkijos krašte, maždaug ties Eglynėliais. Daugelį maistu rėmė tėvai ar šiaip geri žmonės iš aplinkinių kaimų. Lauknešėlius man ir savo sužadėtiniui Aliui nešdavo sesuo. Vargani buvo tie lauknešėliai, bet vienaip ar kitaip pramisdavome. Išsikasę bunkerius toje vietoje išsilaikėme beveik pusę metų. 1945-jų spalį pasklido kalbos, kad apylinkėse slapstosi iš Rusijos pasitraukęs vokiečių būrys. Maždaug po savaitės grįždamas iš žvalgybos juos sutiko vienas mūsiškių. Pamojo vokiečiams prieiti arčiau ir kaip mokėdamas ženklais pasisiūlė palydėti lig bunkerių. Mūsų vadovybė nieko pikto neįtarė, priėmė juos, pradėjo šnekėtis, visus sušaukė arčiau, o vokiečių vis daugėjo ir daugėjo. Kaip vėliau sužinojom, tie vokiečiai, pasirodo, buvo persirengę enkavedistai, rusų mirties daliniai. Sustoję kiek galima platesniu ratu jie neperspėję paleido į mūsiškius ugnį, per trumpą laiką paklojo beveik keturiasdešimt vyrų. Laimei, tuo metu su Alium bei dar vienu vaikinu, kurio vardo dabar jau nepamenu, buvau pastatytas sargyboje, gerokai atokiau nuo kitų. Klausotės manęs, kunige? – senolis išlaikė ilgoką pauzę. – Tai va, prisimenu tik šūvių pliūpsnį man virš galvos ir pušies skeveldras, byrančias į pakaušį ir nugarą. Parkritom trise ant žemės, tada šiaip ne taip, šliaužiant pilvais, paskui bėgant keturpėsčiom, kulkoms draskant aplinkines samanas mums pavyko ištrūkti iki pelkynų, kur pusantros paros praleidome iki kaklo vandenyje, kol pagaliau bėglių ieškoję šunys pasitraukė.

Apie mūsų būrį enkavedistų vadovybė sužinojo padedama vietinių stribų, mirtinai nukankinusių penkias mūsų kaimo merginas, tarp jų ir mano seserį. Joms gyvoms buvo nulupta kojų oda, išdurtos akys, nuplėšti skalpai. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo vienas iš jų – Zenius Visgirdas, kuris ir vadovavo visai operacijai. Mums su Alium pasprukus, pavyko gauti suklastotus dokumentus, liudijančius kitą tapatybę bei tai, kad esame atitarnavę sovietų armijoje. Likusius metus iki pat Stalino mirties 1953 m. bastėmės po visą Lietuvą, priversti keisti gyvenamąją vietą, kai tik kas nors rimčiau susidomėdavo mūsų asmenybėmis. Gyvenome baimėje ir nežinioje. Nudvėsus Stalinui laikai pasidarė ramesni, tad visam atsikraustėme į Kauną, kur ramiai leidome savo dienas iki pat 1994-jų, kai Alius vaikščiodamas po Žaliakalnio turgavietę atsitiktinai sutiko jį – Zenių, šauniausią prekyvietės mėsininką, tikrąją naujosios Lietuvos pažibą. Žinoma, stribas Aliaus nepažino, buvo praėję beveik penkiasdešimt metų, bet Alius atminė viską. Susitikę ėmėmės spręsti, kaip būtų teisingiau pasielgti. Neketinome jo žudyti, mes juk ne kokie galvažudžiai. Troškome įvykdyti teisingumą: nuteisti, išsakyti tiesą į akis ir po to palikti bjaurybę gyventi, persekiojamą savo kaltės.

Patykoję ryte prie turgavietės įgrūdome Zenių į senutėlės Aliaus „Pabedos” bagažinę ir nepratarę nei žodžio pasileidome Kleboniškio miško kryptimi. Mintyse jau repetavau kaltinimo žodžius, nuosprendį, regėjau jo veidą iš siaubo ir gėdos paklaikusiomis akimis. Deje, mano vizijai nebuvo lemta išsipildyti. Iš baimės ar siaubingo netikėtumo Zenių ištiko širdies smūgis, jis mirė mašinos bagažinėje taip ir nespėjęs sužinoti, kodėl jį pagrobėme, neišgirdęs mūsų pasmerkimo, nuosprendžio, kurį taip tikėjomės išsakyti. Viskas veltui… Kaip vėliau supratau, kerštas neturi prasmės, nes Viešpats pats nubaudžia jam prasikaltusius. Ir žinot, kunige, kas keisčiausia, aš dėl nieko nesigailiu. Pragyventa ne veltui, daug mačiau, daug patyriau, susiklostė viskas taip, kaip susiklostė. Tamsta dabar pas mane gyveni, tiesa? Džiugu, kad tokiam geram vyrui namai pasitarnaus. Palieku juos būdamas ramybėje, sutarime su savimi. Kaip ta japonų mergaitė laikosi? Nesakykit jai, kad mirštu. Nėra reikalo tokį gerą žmogų bergždžiai liūdinti. Gyvenimas per trumpas, kad jį švaistytum slogiems dalykams.

– Gerai, nesakysiu.

– Sutarta, – Steponas švelniai palietė manąją ranką ir gestu parodė, kad laikas nešdintis. Aš taip ir padariau.

 _________________

* Apšlakstyk mane, Viešpatie… lot. k.

 

Gegužės 22 d.

Ak, kodėl aš jaučiu, kad su pavasariu baigiasi mano katino dienos. Vasaros kaitra pavydžiai gviešiasi pavasario žalumos atimdama iš gamtos jaunystę. Nejau gyvenimas negali būti toksai idealus kaip šiandien? Kai per vieną dieną mylėjausi su dviem nepasotinamai laukinėmis dar netyrinėtos Žemės dievybėmis. Ryte pas mane į kambarį draugiško vizito netikėtai užsuko tekančios saulės šalies diplomatė, o popietę tenkinau alkaną savo tamsiosios globėjos žvėrį. Adrija, šis kartas buvo kažkas tokio! Reiktų matytis dažniau. Moterys kaitina mano klampų kraują, gelbsti nuo raukšlių ir žilų plaukų smilkiniuose. O ko verta prieskoniais tekanti itališka virtuvė bei pritrenkiantis styginių kvartetas Kauno Rotary klube! Turtuoliai moka linksmintis, šitoje srityje jiems nėra lygių. Didžiausiems Lietuvos pižonams vertėtų dažniau švęsti savo jubiliejus. Būtų mano valia, lankyčiausi jų uždaruose renginiuose visomis lyginėmis savaitės dienomis ištisus metus ir dar draugų atsivesčiau. Tokių klounų kaip Viktor Uspaskich ar Manto Petruškevičiaus kompanijoje jaučiuosi tarsi žuvis, išplaukusi į platesnius vandenis. Visuomet rasi su šiais žmonėmis apie ką pašnekėti. Tiksliau šnekės, žinoma, jie, o tu tik linkčiosi galva, mirksėsi akytėmis ir mandagiai šypsosies. Tokie jau personažai, užtat maistas ir gėrimai vakarėlyje nemokami, vaišinkis kiek tinkamas, nors per pusę susprok. Visa vakarą maukiau dvidešimt penkerių metų senumo konjaką, ir kad tu ką – iš renginio išėjau beveik blaivus. Mane tiesiog išspjovė į šurmuliuojančią gatvę. Mieste kažkokios šventės ar minėjimas, ant kiekvieno kampo kilnojamos virtuvėlės, gyva muzika, žonglieriai, akrobatai, ugnies rijikai, airių ir hiphopo šokių kolektyvų pasirodymai, beprotiškas balaganas ir triukšmas. Tiesiog pasinėriau į minią, ir ši mane nunešė pasroviui senamiesčio kryptimi. Tada pėsčiomis perėjęs senąjį tiltą neskubėdamas pasileidau namų link. Danguje mėnulis, aplink kniaukia katės, oras vėsiai gaivus, o viduje kažkoks neapsakomas gerumas. Mąstau apie tai, kad vienatvės kančia, kartėlis, gyvenime patirtos nuoskaudos galėjo paversti mane bjauriu, už tai keršijančiu visam pasauliui, skaudinančiu artimas sielas monstru, bet kažkodėl nepadarė. Stebuklas, ne kitaip!

 

Gegužės 27 d.

Yra tokia Andriaus Mamontovo daina iš pirmo jo solo albumo „Pabėgimas”, greičiau net ne daina, o melodija, nes joje nėra žodžių, vadinasi „Atsisveikinimas aerouoste”. Rami tokia, tačiau daug išsakanti, tarsi tylus atodūsis begaliniame visatos šurmulyje. Šiandien Aiko Konatsu išvyko atgal į gimtuosius namus, pas šeimą ir artimuosius. Greičiausiai mūsų išsiskyrę keliai daugiau niekada nesubėgs į vieną, ir tai pats paskutinis mudviejų pabuvimas drauge. Taip jau nutiko, kad kažkurioje iš bekraščių dangaus knygų Didžiojo likimų demiurgo mums buvo nulemta patirti viens kitą, ir tuo viskas pasakyta. Paskutinę savaitę prieš jos išvykimą beveik nesiskyrėme. Tarsi ištirpome nuodėmėje, visiškai atsiduodami nevaldomai dviejų kūnų chemijai. Net nežinau, kuo galėčiau tai pateisinti, galbūt yra dalykų, stipresnių už Dievo įstatymų ar bažnytinės regulos baimę. Protas nepaklūsta tikrovei, netiki ja, siekia priešintis savo nepakeliamai karmai. „Japonai vyrai nuobodūs, vienodi, nuspėjami, visuomet paklūstantys vyresnybei, o tu būti kitas, tiek išore, tiek vidus, unikalus, savitas. Aš būti labai laiminga su tavimi,” – šnabžda Aiko glostydama mano skruostą. Ak, daugiau nereikia žodžių! Atsisveikindami vyrai visuomet pravirksta pirmieji. 

 

Gegužės 31 d.

Pagaliau įvyks susitikimas su Gvidu, kurį tik prieš dvi dienas išleido iš karcerio. Smarkiai jaudinuosi, bijau, kad kalėjimas nebūtų padaręs neatitaisomos žalos bičiulio psichikai. Treji metai žvėryne gali palaužti bet ką. Guodžia tik mintis, kad dar nuo sovietinės armijos laikų neteko sutikti antro tokio tvirto vaikino, kaip Gvidas. Net tarnybos viršininkai privengė prieš jį kelti balsą, nekalbant apie kokius nors dembelius. Pasimatymų kambaryje mane pasitinka kresnas, raumeningas žmogysta apsiblaususiomis akimis, užsiželdinęs vešlią, anglies juodumo barzdą, tokią, kokias paprastai vyrai nešioja tolimuosiuose rytuose. Atsitraukęs kėdę prisėdu prie stalo.

– Kaip tu čia?

– Normaliai…  – šiaip taip išspaudžia.

– Žinai, aš tave nustebinsiu. Vis dar turiu tavo dovaną nuo armijos laikų, ji pakankamai gerai išsilaikius ir dažnai naudojama.

– Kokią dovaną? – akimirką Gvidas tikrai pasirodė nustebęs.

– Ar pameni bent pats, kas tai? – stengiausi kaip nors pritraukti jo dėmesį.

– Neįsivaizduoju, – papurtė galvą bandydamas raustis atmintyje.

– Taigi turiu daiktą, kurį gavau iš tavęs praėjus pirmiesiems tarnybos metams. Buvo tokia mada anksčiau – keistis dovanėlėmis. Tai metalinė gertuvė  alkoholiui su įspausta Tarybų sąjungos simbolika. Man ji patiko ir tada, o dabar apskritai su ja niekuomet nesiskiriu.

– Greičiausiai būsiu pamiršęs, – Gvido veidą persmelkė kažkas panašaus į šypseną. – Džiaugiuosi, kad išsaugojai. Aš kažkaip stengiuosi neprisiminti tų laikų, sunkūs buvo metai, – bičiulis kuriam laikui nutyla, susimąsto.

– Sėdėdamas čia dažnai galvodavau apie nišą vienoje Škotijos bažnyčioje. Ji buvo aprašyta laikraštyje „Argumentai ir faktai”. Įėję į tą nišą žmonės prapuola, patenka į kitą išmatavimą ir niekada nebegrįžta. Todėl ta niša uždaryta lankytojams, o informacija apie ją slepiama.

– Nebijai, kad įžengęs į nišą patektum pas kanibalus ar į kokią biurokratinę respubliką?

– Žengčiau neabejodamas, bet kur geriau nei čia. Norėčiau patekti į laikmetį, kuriame nėra parako, jokių šaunamųjų ginklų, tik geležis ir plienas – pačios civilizacijos įsčios. Tokios sąlygos parodytų, kas ko vertas.

– Ištrauksiu tave iš šios vietos. Prieš šį susitikimą kalbėjau su įstaigos viršininku, jis sakė išsiuntęs rekomendacijas, per porą mėnesių turėtum atsidurti laisvėje. Galėsi važiuoti į savo Škotiją.

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Parsisiųsti romaną

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos