KOVAS

PAVASARIS

(epilogas)

  „God is  a DJ.”*

     Faithless


——————
*„Dievas yra diskžokėjus.”

Kovo 1 d.

Sartras klydo teigdamas, kad pragaras – tai kiti. Iš tiesų, pragaras – tai beribis, visa užgožiantis „Aš”, niekinantis, skaudinantis, žudantis kitus nerodydamas nė mažiausio pasigailėjimo. Dažnai gyvenime manasis „aš” be jokio vidinio pasipriešinimo pasiduodavo geidulingai šios žemės mėsai, nebuvo nieko, kas galėjo jį nuo to sustabdyti. Tikrų tikriausias Babelio vaikas, Gomoros benkartas. Tokius skandino tarp Tigro ir Eufrato, degino Pompėjoje, karūnavo Romoje, Vokietijoje, Rusijoje, visuose pasaulio bjaurasties reichuose. Baisu gyventi žinant, kad gličios beformės būtybės tau ruošia vietą inferne. Jau niekada nebeišvysiu reginiškos dievybės karūnos, būsiu paliktas vienas kankinančioje amžinybėje su pačiu savimi. Koks baisus šitas rytas, koks šaltas ir atstumiantis. Silvijos nebėra, turėsiu apie tai pranešti Juozapui. Ištarsiu: „Vaike, tu praradai motiną. Viešpatis pabučiavo ją šalčiausiu savo bučiniu. Ši žiema niekuomet nesibaigs. Verk, verk, kiek gali, vaike. Nes kai ašarų nebeliks, turėsi tik skausmą ir tuštumą, kurios niekas nebepajėgs užpildyti. Skausmas plėš nuo tavęs odą, užplūs plaučius, degins smegenis, o aš niekuo negalėsiu padėti. Visai kaip ir tavo mamai. Šalinkis, venk manęs, vaike. Nešu vienas nelaimes ir prapultį.”

Sukrėstas netekties, nebeturėdamas kur dėti savo skausmo drebančiais pirštais surinkau Adrijos telefono numerį. Sunku pasakyti, kas privertė mane taip pasielgti, galbūt tikėjausi rasti nors kokią paguodą.

– Klausau?! – Adrijos balso tonas nežadėjo nieko paguodžiančio.

– Silvijos nebėra, – žodžiai tiesiog išsiveržė iš krūtinės.

– Kaip nebėra?

– Sustojo širdis.

– Užjaučiu.

– Mirė šiąnakt.

– Jau sakiau, užjaučiu.

– Man labai bloga.

– Užjaučiu.

– Be to, kalbėjau su Nidu, jis sakė, jog tu kalta dėl Audriaus mirties.

– Už… – matyt, tik po kurio laiko mano žodžiai pasiekė Adrijos smegenis, nes po ilgos pauzės ši pratarė: – Kaip suprantu, atėjo metas sušiktam pasiaiškinimui. Tikriausiai seniai reikėjo papasakoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Galbūt tu ir nežinojai, bet paskutiniaisiais gyvenimo metais mūsų visų garbinamas ir mylimas Audrius ne tik rūpinosi prekybos centrų klausimu, bet ir stipriai pasinešė į ezoteriką, visokias rytų religijas. Pradėjo domėtis visokias Brahmomis, Višnomis, upanišadomis, nuolat kliedėjo apie tantras bei kažkokį velnio kundalini ar panašiai. Beveik kalbėjosi su angelais. Palaipsniui tai tapo nebepakeliama, visiškai negalėjau išsimaldauti jo dėmesio, švelnumo. Susipykome žvėriškai. Įtūžusi kelioms savaitėms palikau jį be maisto ir pinigų, iš pykčio net ramentus išsivežiau, taip jį įkalindama namuose. Žinai, koks jis išdidus, pagalbos neprašė iš nieko. Praėjus kuriam laikui aplankiau jį, atrodo, susitaikėme. Tačiau, man išvažiavus, jis smarkiai užgėrė. Manau, ir gaisrą sukėlė pats, sąmoningai. Galbūt iš keršto, o gal tiesiog norėjo reinkarnuotis į geresnę būtybę. Norisi tikėti, kad jis nesudegė gyvas, greičiausiai užduso nuo smalkių būdamas antrame aukšte. Tave suklaidinau tik todėl, kad nenorėjau likti visiškai vieniša. Beprotiškai to bijojau. Matai, kokia aš beviltiška: žmogus tarp mirties ir manęs pasirinko mirtį.

– Nekalbėk taip, pats pasirinkčiau tave, jei tik pajėgčiau suprasti.

– Suprasti ką?

– Tave, visus tuos painius jausmus, motyvus.

– Esu naivi kvaiša, va ir visas motyvas. Niekuomet neatleisiu sau, kad taip ir nesugebėjau tapti Audriaus moterimi. Mums galėjo pavykti.

– Tu niekieno moteris, Adrija. Supratau tai pirmąją mūsų susitikimo minutę. Tačiau vėliau tavasis žavesys ir spindėjimas privertė mane užsimiršti. Nesuvokiu, kaip galima tavęs nemylėti.

– Tai labai paprasta: žmogų myli, arba ne. Ne mes tokius dalykus nusprendžiame. Aš pati tikriausiai nemyliu nieko. Palieku viską parklupusi ties savojo gyvenimo šukėmis. Mano galiojimo laikas pasibaigė, niekas nebeturi prasmės. Sudie.

Ragelyje pasigirdo pypsėjimas. Jėzau, Marija, kad mane kur Ratzingeris, diena pasitaikė bjauri kaip reta, mačiau tokią grabe, išžergtomis kojomis. Kuo skubiausiai sugraibiau raktus nuo mašinos, šiaip taip įsispyręs į batus tekinas pasileidau laukan. Kaip nusigavau iki Adrijos buto, tiksliai nupasakoti negalėčiau, žinau tik, kad važiavau ir prieš eismą, ir pėsčiųjų zona Laisvės alėjoje. Į duris neskambinau, išspyriau jas koja. Širdis sakė, kad šį kartą Adrija nejuokauja, šimtasis savižudžio eilėraštis gali baigtis mirtimi. Aptikau ją ant virtuvės grindų, apsigaubusią galvą prekių maišeliu su „X” ženklu, lipnia juosta aplink kaklą ir kažkokiu tirpikliu rankoje, kurio turinį, matyt, buvo supylusi į maišelį. Sudraskiau jį  akimirksniu. Greičiausiai Adrija jau kuris laikas buvo praradusi sąmonę, tačiau širdis plakė, pulsą dar užčiuopiau. Kiek galėdamas skubiau atidariau visus buto langus, apliejau jos veidą vandeniu iš filtro ir iš visų jėgų įpūčiau į plaučius oro.

Istorijos tikrumo dėlei reikia konstatuoti, kad po kelių akimirkų jos skrandžio ir plaučių turinys bjauriu fontanu ištiško į mano burną, bet Adrija išgyveno. Savižudybė baigėsi nesėkme, tad jai atsigavus po šios kraupios mizanscenos beveik jėga išplėšiau iš Adrijos lūpų pažadą, kad artimiausiu metu nebandys žudytis ar bent jau bandymo metu paliks mane visiškoje nežinioje.

Kovo 3 d.

Pagaliau išaušo atpildo metas, kai maži vabalo didumo sutvėrimai įkąs į storą šarvuotą nuožmaus žvėries odą ir šiam tikrai skaudės. Kiekvienai tironijai anksčiau ar vėliau atsiranda besipriešinanti jėga. Kaip reakcija į klaidingus tironijos poelgius pasipriešinimas stiprėja sulig kiekvienu neteisingu jos žingsniu. Bet kuri papildoma skriauda ar neteisybė gimdo mažo žmogaus viduje kartėlio jausmą, ir tas jausmas auga jame tarsi gerai laistoma gėlė. Augalas stiebiasi į viršų, skleidžia lapus, brandina žiedą, kol pagaliau savo žiedadulkėmis bei nektaru pritraukia aštriageluonius maištininkus, pasiruošusius gelti, net jeigu už tai reikėtų paaukoti gyvybę.

Neabejoju, kad šią sekmadienio naktį žmonės įsimins ilgam. Jai bus sugalvotas koks nors stigmatizuojantis pavadinimas, o gal ir skaičius kaip 911 ar Šv. Baltramiejaus naktis Prancūzijoje. Visa mūsų šalies vyriausybė, seimas, didžiosios žiniasklaidos informavimo priemonės, bažnyčia vieningai pasmerks šį „įžūlų vandalizmo aktą” kaip neleistiną, antihumanišką, nukreiptą prieš didžiąsias vakarų pasaulio vertybes. Bet atsiras žmonių, kurie savo ankštose  virtuvėse, užmiesčio soduose, fabrikuose ar tiesiog mintyse tyliai pritars: „Seniai taip reikėjo”.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio prekybos centrų padegimas neatrodo itin vykęs sumanymas. Gaisro metu gali nukentėti žmonės, didieji prekybos centrai turi puikias gesinimo sistemas, nuostolius už sunaikintas prekes, apgadintus pastatus, sugaištą renovacijai laiką padengs draudimas. Tačiau, yra vienas bet

Tas bet – tai gaisras, pastatų padegėjų – tavo pikčiausių priešininkų, pačių niekingiausių pasaulio močkrušių – akyse. Šis gaisras priverčia susimąstyti. Norom nenorom imi įsivaizduoti, kaip jie buriasi bjauriuose pridvokusiuose rūsiuose, apšnerkštuose baruose, gatvėse, kalba apie tave, planuoja, tariasi, kruopščiai maišo benziną su alyva „Molotovo kokteiliams”, suėję draugėn, nuožmiai sėlina tavo brangenybių brangenybės, gyvybinės svarbos turto link ir sviedžia į jį liepsnojantį ugnies užtaisą su tokiu šauksmu ir įniršiu, nuo kurio tu dar ilgai būsi šlapias vidury nakties nesuvokdamas, kas su tavimi atsitiko.

Arba gali tiesiog įsivaizduoti Gvidą, mane, bet kurį kitą iš maištingos anarchijos brolių, ironiškai niūniuojantį prie būsimų tavo pilies griuvėsių: „Pažiūrėk, pažiūrėk, kaip liepsnoja centrai…” Pasistenk, pasitelkęs vaizduotę, išvysti kitus, išsekusius, bet pakerėtus sukrečiančio liepsnojančio pastatų reginio, išvargusiais, pertemptais, tačiau palaimingais balsais, su pasimėgavimu jam pritariančius:

Dek, šviesk ir neužgesk,

Šildyk rankas, glostyk akis atmerktas,

Būk vienintelė viltis,

Nors ir mano paties uždegta naktyje.

Šią naktį visoje Lietuvoje suliepsnojo 27 mažmeninės prekybos centrai. Šis gaisras yra platus viltį praradusių žmonių žingsnis pergalės link. Anksčiau ar vėliau pasaulio galingieji turės atsikvošėti ir jei taip jiems nepavyks padaryti patiems, mes juos priversime.

Kovo 4 d.

Mes visi žaidžiame savo gyvenimus, giliai širdyje netikėdami neišvengiama baigtimi. Nuolatos gyvename taip, tarsi galėtume gimti iš naujo, ištaisyti praeities klaidas. Žmogui lengviausia užsimiršti, nesukti galvos būties pamatus drebinančiais klausimais. Jis lengvai atsiduoda lėlininkui, tampančiam visus už virvučių tam, kad nesėkmės atveju būtų galima kaltinti lėlininką, o ne jį – žmogų.

Kartais man atrodydavo, kad visuomet mylėjau tą pačią moterį, tik skirtingais pavidalais. Ji ateidavo pas mane netikėčiausiomis savo formomis, palikdavo randų žymes mano netobulame astraliniame kūne, trumpam atverdavo akis į spindintį iliuzijų pasaulį ir vėl kuriam laikui pasišalindavo tam, kad atrastų mane iš naujo.

Manau, kad buvimas čia, Žemėje, yra savotiška dovana, atostogos nuo nebūties ar beprasmybės, ir galbūt tenai, anapus, mes prabusime priverstais dangaus skliautą laikyti titanais, save ryjančiomis hidromis, kosmoso šiukšlėmis ar dar baisiau – pačiu Juo, kenčiančiu nuo begalinės vienatvės, privertusios sukonstruoti tokį beprotiškai sudėtingą pasaulį, kraštutinę laikino užsimiršimo priemonę. Sunkiausia – patikėti, kad tavęs čionai nebebus, o saulė kils ir leisis, žmonės kabins vienas kitą gatvėse, baruose, parkuose, po to mylėsis, dulkinsis, ris spermą, gimdys, palikinės, kurs ir išradinės, riesis, žudys, sudarinės paliaubas, šienaus žolę, augančią palei namus, skaitys laikraščius, melsis Dievui, praradinės tikėjimą, įtikės iš naujo, o tavęs niekada nebebus, tu niekuomet to neišvysi, nebepapasakosi to, ką jau regėjai ir patyrei.

P.S.

Jei perskaitėte romaną internete, ir jis Jums patiko, galite paremti autorių parsisiųsdami “Gomora.LT” į savo elektroninę skaityklę ar kompiuterį.

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Parsisiųsti romaną

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos