BIRŽELIS

VASARA

                       „Fantastai stebuklais tiki dar mažiau negu prostitutės meile.”
 
                                                 Sergej Lukjanenko

Birželio 3 d.

Apie tai, kad plaukiosime jachta, sužinojau prieš dvi dienas. Henris mane perspėjo, kad susirinks nedidelė vyrų kompanija, „nusiteikusi gerai prasiblaškyti”. Šie žodžiai nesukėlė didelio įtarimo, tad džiugiai priėmiau pasiūlymą ir, kaip buvo tartasi, vakare be penkiolikos šešios atvykau į jachtklubą. Visi jau laukė. Būriavosi linksmi, gerai nusiteikę, netgi šiek tiek nekantraudami. Be Henrio ir Adrijos vyro Nido, buvo dar penki vyriškiai, iš kurių pažinau tik Aleksandrą, vilos, kurioje vyko Valpurgijos pokylis, šeimininką. Kaip vėliau paaiškėjo, likę vyriškos draugijos nariai –  plastinės chirurgijos klinikos vyriausiasis gydytojas Ervinas Vaitkus, miesto mokesčių inspekcijos viršininkas Linas Povilionis, „Lietuvos banko” valdybos narys Germanas Tilys bei farmacinės firmos savininkas Haroldas Bruderis. Vėliau iš Henrio išgirdau, kad jaunas, per anksti pradėjęs plikti trisdešimtmetis Haroldas, vadovaudamas tarptautinei farmacijos įmonei, uždirbo milžiniškus pinigus iš kažkokio retai pasitaikančio vaikiško susirgimo. Kelionėmis po egzotiškus kraštus bei stambiomis dovanomis, suprask – kyšiais, papirkinėdamas Rytų Europos regiono gydytojus jis pasiekė, kad dėl šios ligos operuojamų vaikų skaičius patrigubėtų. Vietoje ilgai besitęsiančio gydymo kraujo ar plazmos perpylimu mažųjų pacientų tėvai buvo primygtinai įtikinėjami ryžtis operacijai, nepaisant to, kad tokio pobūdžio gydymas dažnai baigiasi nesėkme ar netgi vaikų mirtimi. Vaistai, skirti šios ligos pooperaciniam gydymui, kainuoja milijonus. Už vieną kursą būtų galima nupirkti medikamentų maždaug tūkstančiui mažųjų pacientų, sergančių analogiška liga. Nuostabus žmogus, nieko nepasakysi.

Išgėrę po bokalą alaus patraukėme į krantinę, kur mūsų laukė aštuoniolikos metrų ilgio gražuolė, didžiausia šiuo metu Kauno mariose plaukiojanti jachta „Sofija II”. Iki dvidešimties žmonių talpinantis laivas, pavadintas mirusios Aleksandro žmonos atminimui, atrodo išties įspūdingai. Niekuomet nebuvau tokiame svečiavęsis. Į visokiausius prietaisus, virves, liukus žiūrėjau išpūstomis akimis. Jachtos apdailoje vyravo juoda ir auksinė spalvos, kajutkompanijoje įrengta palydovinė televizija, baras, auksu dekoruotas dušas bei didžiulė dvigulė lova. Akys tiesiog raibsta nuo prabangos. Visiems pakilus į denį Aleksandras su Henriu, kuriam šis darbas tikriausiai nebuvo naujiena, atrišę virves užvedė motorą. Jachta pajudėjo ėmusi lengvai skrosti marių paviršių. Bijodamas staigaus siūbavimo prisėdau nugara remdamasis į bortą.

Už uosto vartų išplaukėme į atvirus vandenis, tada reikėjo pakelti bures. Nidas bandė man aiškinti įvairiausių virvių bei trosų paskirtį, tačiau aš apie tai nė velnio nesusigaudžiau, tiesiog gėrėjausi gamtos peizažais, pakrančių ir Pažaislio vienuolyno vaizdais. Šalia sėdėjęs Henris taip pat ilgai žiūrėjo į tolumą, kartkartėmis siurbčiodamas iš skardinės alų. Mes ilgai tylėjome nesakydami vienas kitam nė žodžio, po to jis kažkaip ilgesingai pratarė:

 – Nežinau, kaip seniai pasaulio vaizdo paradigma fekalizavosi mano sąmonėje. Nebematau jokios pateisinamos žmogaus egzistavimo prasmės, viskas tiesiog akyse virsta į išmatas.

– Apie ką tu čia?

– Apie tai, kad pasaulis prarado savo pirmapradį grožį. Mes rausiamės globaliame sąvartyne, maudomės atmatose, krykštaujame kaip vaikai plodami katučių. Ai, geriau išgerkime, nervai nelaiko, kai pagalvoji.

Ir mes išgėrėme, gana neblogai, sakyčiau, netgi įtikinamai išgėrėme, nes netrukus mane aplankė vizijos. Tolumoje išvydau keturias motorines valtis, ryžtingai plaukiančias mūsų pusėn. Kiekvienos jų korpuso priekyje stovėjo po dvi visiškai nuogai išsirengusias merginas. Ilgiems jūros deivių plaukams tarytum vėliavoms plaikstantis vėjyje, mane apėmė nenumaldomas noras persižegnoti, ką nedvejodamas ir padariau. Kad tai ne miražas, supratau tik pastebėjęs smarkų savo bendrakeleivių pagyvėjimą, džiaugsmingus šūksnius bei komentarus. Priartėjusios valtys švartavosi iš abiejų jachtos pusių. Sirenoms su aktyvia  įgulos narių pagalba ropščiantis į denį, mano akys parklupo ties mergina, atplaukusia paskutiniąja valtimi, nešančią savyje visą įmanomą Faunos ir Floros žavesį. Autostrados ilgumo kojos, stangrus, liaunas kūnas, šviesus plaukelių ruožas ties šakotumu, nedidelės stačios krūtys, siauri pečiai vertė ją ne moterimi, o visų vyrų svajone. Įžambios rytietiškos merginos akys keistai derėjo su baltais pečius siekiančias plaukais, prisirpusiomis bučiniui lūpomis, aštriu veido siluetu. Mane apėmė nenumaldomas noras ją užvaldyti, praleisti kartu gyvenimą, naktį, valandą, blogiausiu atveju pasilaikyti už rankų.

Tikriausiai iš mano lūpų išsprūdo kažkas panašaus į „Dieve tu mano…”, nes tai išgirdęs Nidas paguodė:

 – Nesijaudink, šios merginos ne prostitutės, jos švarios. Dauguma jų dirba užsienyje, filmuojasi įvairiuose pornofilmuose. Susipažinome su jomis per Erviną, jis moterų tobulinimo specialistas, turi daugybę tokių klienčių.

 – Tai su jomis galima žiūrėti pornografiją?

 – Su jomis galima daryti pornografiją. Tikros profesionalės, be to jos čia savo noru, ne už užmokestį. Tiesiog sutiko prasiblaškyti.

Aleksandras tuo tarpu iš kažkur ištraukęs stumdomą staliuką su šampanu ir saldumynais įpylė merginoms po taurę. Jos pasklido po denį, tad ištaikęs tinkamą progą, priėjau prie man patikusios merginos, laikančios saujoje plytelę šokolado.

 – Nesuprantu, kaip tu nuo jo nestorėji? – pratariau ieškodamas tinkamos pokalbiui temos. Mergina tylėdama atsilaužė dar vieną plytelę šokolado, jos lūpos sugavo šypseną. Ta šypsena, iš proto galima išeiti dėl tokios šypsenos.

 – Mano vardas Silvija, gali vadinti mane meilute, nors šiaip vyrai sako: …ei, kale! – jos balse girdėjosi aiškios ironijos gaidos.

 – Vadinsiu tave Silvija. Gražus vardas, būtų gaila ignoruoti tokį vykusį tėvų pasirinkimą, – komplimentas greičiausiai pasiekė tikslą, nes netrukus tarp mūsų užsimezgė pokalbis.

Naujoji mano pažįstama spinduliavo gaivališku gyvenimo džiugesiu, svaigino nežabotu vėjavaikiškumu ir visu tuo, ko aš, būdamas iš prigimties piktas bei niūrus, niekuomet neturėjau. Sužinojau, jog ji gimė ir užaugo Panevėžyje, baigusi vidurinę mokėsi kosmetologijos, ilgą laiką gyveno Vokietijoje. Šiuo metu dirba „Venus” seksualinių reikmenų parduotuvėje, augina sūnų, ruošiasi studijuoti socialinius mokslus, vairuoja „Mini Cooperį”, klausosi Any Lennox, turi potraukį šokoladui ir retkarčiais filmuojasi pornofilmuose.

–  Filmuojuosi tik siužetiniuose pornofilmuose, tikiuosi padaryti karjerą. Kol kas, tiesa, pagrindinių vaidmenų negaunu, bet ir už epizodus moka neblogai. Daugiausia darbo Danijoje, ten pornografija legali, geros darbo sąlygos, dauguma filmų kuriama eksportui. Tai rimta industrija su režisieriais, prodiuseriais, scenaristais, apšvietėjais, grimuotojais, apšildančiu personalu (pimpalų statytojomis), buhalterija. Pasaulinės pornorinkos apyvarta siekia 60 milijardų dolerių per metus. Turbūt žinai, jog ketvirtadalis visų interneto naršyklių užklausimų skirtos pornografijos paieškoms? Šį darbą pasiūlė intymių reikmenų parduotuvės savininkė, kuriai darydavau makiažą. Apsispręsti nebuvo lengva. Šiaip aš domiuosi visai kitais dalykais: gamtos mokslais, sociologija, vaikų psichologija. Iš pradžių ėjau iš proto dėl to, kas ką pagalvos. Gyvenau viena, reikėjo išlaikyti sūnų, norėjosi pratęsti studijas. Raminau save, jog man už tvarkingą gyvenimą medalio niekas neduos, reikia gyventi taip, kad pati nieko nesigailėčiau. Jeigu filmuojiesi keliskart per metus, nesudegi taip, kaip darydama tai diena iš dienos. Saugausi, kad taip nenutiktų, nes tai reikštų mano asmenybės pabaigą. Nimfomanėms, žinoma, darbas lengvesnis negu toms, kurių pagrindinis tikslas užsidirbti. Mano akimis, tai tik verslas, toks pats kaip ir visi kiti. Nesmagu, aišku, kai gatvėje atpažįsta, bet toks jau darbo pobūdis.

Tiesą pasakius tuo metu net nelabai girdėjau, ką jinai kalba, sąmonė fiksavo žodžius, bet ausys, glostomos šilkinio balso tembro, skleidė sidabro rūką priešais akis, aš salau ir girtėjau vienu metu, jaučiausi apsirijęs natūraliausių pasaulio narkotikų, sulig kiekvienu žodžiu ar judesiu ji darėsi man artimesnė, brangesnė, sava.

Laikas netruko prabėgti, daugelis iš plaukusiųjų spėjo pasinaudoti kajutkompanijos teikiamais privalumais, o mes tiesiog sėdėjome visą vakarą šalia ir kalbėjomės. Vienu metu net išdrįsau paimti ją už rankos, tik tiek. Silvija atrodė kaip meno šedevras, prie kurio baisu prisiliesti, nes jis gali subyrėti, išnykti negrįžtamai, ir tu daugiau niekada jo nebeišvysi. Atsisveikinus mane apėmė liūdesys, galvojau apie ją kaip apie tobulą Dievo sutvėrimą, patekusį į savitas likimo aplinkybes. Koks keistas, klaidus ir nenuspėjamas būna mūsų gyvenimas.

 – Grandiozinės krūtys, – grįžtant namo svajingai tylą nutraukė Henris. – Kaip matau, jos vaginotumas nepaliko tavęs abejingo. Tai sveika, bičiuli, velnioniškai sveika. Niekuomet nesupratau jūsiškių celibatų, užsidarymo celėse. Tiesa sena kaip pasaulis: gamta – visų dievų Dievas.

 – Ar galėtumei gauti jos telefono numerį?

 – Be  problemų, brolau.                       

 

Birželio 5d.

Henris negavo Silvijos telefono numerio, tačiau sužinojo parduotuvės, kurioje ji dirba, adresą. Ten ją galima surasti kiekvieną darbo dieną nuo vienuoliktos iki dešimtos. Henri, tu tikras draugas.

Užėjęs į parduotuvę išvydau Silviją už prekystalio kantriai besišnekučiuojančia su eiliniu lankytoju.

– Sakykite, jūsų partneris moteris ar vyriškis?

– Moteris, – kažkodėl susidrovėjo klientas.

– Tada rožiniai antrankiai jums netiks. Moterų paprastai jie neužveda. Siūlyčiau pabandyti juodus. Tiesa, neseniai gavome naują partiją ypatingų šaldančių prezervatyvų. Jie prailgina ir praturtina pojūčius. Patariu išbandyti.

– Gerai duokit pakelį, nors ne, geriau du. Ir dar kokių nors eterinių aliejų odai. Manoji juos dievina.

Jų pokalbio metu ramiausiai apžiūrinėjau „Venus” vitrinų ekspoziciją. Daugybė įvairiausios paskirties daiktų, iš kurių atpažinau tik vibratorius, falo imitatorius, dirbtines vaginas, į makštį talpinamus šratus, sadomazochistinės paskirties inventorių, penio erekciją didinančias pompas bei ypatingą apatinį trikotažą. Visi šie daiktai sudarė apie dvidešimt penkis procentus parduodamų prekių pasiūlos. Likusios malonumo šaltinių dalies paskirtis man buvo nežinoma, tad pagavau save besipiktinantį asmeniniu neišprusimu, tuo, kiek daug šiame gyvenime praleidau. Milžiniškas pasirinkimas. Pasirodo, galima įsigyti dirbtinę makštį, atlietą pagal autentiškus 280 kg. sveriančios raudonplaukės moters organus, su tos moters fotografija ant pakuotės viršelio. Aš nustebęs.

– Keistoka vieta, – tariau vis dar žvalgydamasis aplinkui.

– Nemanyk, kad čia lankosi tik iškrypėliai ar žmonės, turintys problemų.

– Hmm… kas sakė, kad aš turėjau omenyje iškrypimus? Aš tiesiog pasakiau, kad nesu su tuo iki šiol susidūręs. Tik tiek. Žmonių būna įvairių, kaip ir
pasirinkimų. Tokių dalykų per trumpą laiką pažinti neįmanoma. Galima tik susidaryti įspūdį.

– Darbas seksšope kažkiek primena socialinę veiklą, – išėjus pirkėjui pasidalino Silvija. – Žmonės ateina visokie, daliai jų reikia kam nors išsišnekėti, kitiems pasiguosti, tretiems gauti patarimą. Prisiklausau tiek istorijų. Kartais klientai gali visą gyvenimą išpasakoti.

– Tai tu taip pat savotiškas nuodėmklausys?                 

– Tikriausiai. Eime išgerti kavos? Dabar kaip tik turiu laisvą pertraukėlę.

Maloniai pasisėdėti išsirinkome netoli esantį  jaukų egiptietišką restoranėlį. Silvija papasakojo apie savo sūnų, penkerių metų berniuką, niekada nemačiusį tėvo. Ernstas Jandlis rašė, kad užteks dviejų gyvūnų: maskulin, feminin, kad badydami kits kitą, prakaituodami, šnopuodami, rėkdami arba tylėdami sukurptų naują žmogų. Silvija nusprendė, kad jį užauginti visiškai pakaks ir vieno. Taip pat išgirdau istorijų apie jos gerą draugą italą, kuris gyvena kaimynystėje ir yra gėjus, manieringas, moteriškas, bet tikras draugas, kuris niekada neišduos. Kai susipažino, iš pradžių nebuvo aišku, kaip su juo bendrauti: kaip su vyru ar kaip su drauge. Vėliau, po kelių metų bendravimo, tapo tikrai geromis bičiulėmis. Dar ji papasakojo apie darbą užsienyje, vokiečius, kurie jai pasirodė itin šalti žmonės, už pinigus galintys mamą parduoti.

 – Ne visi gal, bet dauguma tikrai, – tvirtino įsikarščiavusi. – Pasenusį žmogų jie  kaip baldą ar seną televizorių meta į gatvę ar geriausiu atveju į senelių namus išgrūda ir pamiršta. Tokie tai žmonės! O kartą lankydamasi Švedijoje susipažinau su skulptoriumi Olafu Lindbergu, kuris teigė, jog šešerius metus savo studijoje laiko akmenį ir niekaip nenusprendžia, kaip su juo pasielgti, nekyla jokių idėjų. Jis daug kartų įvairiais rakursais fotografavo mano veidą, matavo kūno linijas. Maždaug po pusmečio gavau personalinės parodos plakatą, kuriame mano dvimetrinė skulptūra, iškalta iš juodo akmens. Kiek žinau, dabar ji eksponuojama viename Stokholmo muziejų. Gali tuo patikėti? Beje, tarp mūsų nieko nebuvo.

– Ir tokiu poelgiu norėdamas pavergti moters širdį, žmogus nerado rakto į tavo   miegamąjį? Vargšelis.

– Aš pakankamai laisva asmenybė. Nemėgstu būti varžoma, kontroliuojama, užkariaujama. Jau penkerius metus gyvenu viena. Esu toks žmogus – jei nėra gerai, nereikia iš viso.

Tą akimirką prasiskyrė dangus ir ant mano pečių nusileido patsai angelas Gabrielius su visa gauja serafimų, cherubinų bei arkangelų. Pakylėjo mane gerus dešimčia centimetrų virš žemės, pritaisė sraigtinius, lengviausio efemero sparnus, o  vietoje nimbo ant akių paliko žėrinčius visomis vaivorykštės spalvomis akinius, rodančius pasaulį visiškai nauja perspektyva. Velniop tuos pamaivas gėjus, pasisavinusius savo simbolikai tokį gamtos stebuklą. Aš atgimiau visiškai nauju žmogumi – ubermenšu, besąlygiškai ir neatšaukiamai pasmerktu meilei. Jeigu tavęs negalima užkariauti, reikės pačiam pasiduoti į nelaisvę. Mano legionai sudės prieš tave ginklus, Cezari, aš atsiduodu į tavo rankas. Nusprendžiau tylomis ir klastingai nusišypsojau.

 

Birželio 8 d.

Atvėrusi duris Silvija vilkėjo šviesias kreminės spalvos kelnes ir juodą palaidinę, ant kurios puikavosi užrašas: „Fuck me if you can”.

– Brangioji, ar tu tokia graži, ar mano akys iškelia tave viršum bažnyčių?

– Poetas… – nusijuokė Silvija, laibais pirštais suveldama plaukus. Tada apsikabinusi lyžtelėjo mano ausį ir pabučiavo į kaklą. – Varom užkariauti miesto. Šio vakaro iš mūsų niekas neatims. Beje, tu pats atrodai lyg už tūkstantį eurų nakčiai, – tarė merkdama akį.

– Dėkui, tu labai maloni. Tūkstantis eurų… Manau, gali sau tiek leisti.

Vakarienės pasikviečiau ją į prabangų restoraną Žaliakalnyje. Buvau iš anksto užsakęs stalelį terasoje, nuo kurios atsiveria puiki žemutinio miesto panorama. Kaip ant delno galima mėgautis Neries, senamiesčio, miegamųjų rajonų vaizdais. Po kelių vyno taurių įsidrąsinęs pasiteiravau, kaip ji žiūri į mano, kaip kunigo, pašaukimą, ir ar tai neturės neigiamos įtakos galimam tolimesnių mūsų santykių vystymuisi.

– Kunigai man atrodo lygiai tokie patys vyrai kaip ir visi kiti. Kol augau Panevėžyje, dažnai aplankydavau amžiną atilsį Tėvą Stanislovą, gyvenusį Paberžės kaime. Su juo turėjom šiltą vidinį ryšį, jis krikštijo mane, taip pat mano Juozapą. Pasikrikštijau, kai man buvo aštuoniolika. Pamenu, laikydavo mane už rankos ir šypsodavosi taip švelniai seniokiškai. „Lyg paną Mariją už rankos laikyčiau,” – sakydavo jis. Dovanų gaudavau visokių: žvakių, atvežtų jam maldininkų iš pietų Amerikos, filosofinių knygų, kvapniųjų aliejų. Geras buvo žmogus. Tavo tarnyba man nė motais. Labiau jaudinuosi, ar tavęs nešokiruos mano profesinės srities ypatumai. Darbas vis dėlto itin specifinis.

Vakarui įsibėgėjus kalbėjomės apie daugelį dalykų. Silvija prasitarė, kad nuo mažens svajojo tapti archeologe. Turėjo dėdę archeologą, kuris vaikystėje imdavo ją į kasinėjimus. Dėdė niekuomet nebuvo vedęs. Dažniausiai jiedu trankydavosi po senovines sodybas, tyrinėdavo jas, ieškodavo praeities reliktų. Yra iškasę ne vieną vokiečių kareivio kapą. Nors šiaip tai dažniausiai nieko nerasdavo. Vyresnėse klasėse yra leidusis į tikrą archeologinę ekspediciją po kuršių žemes.

Papasakojau jai apie savo vaikystę, vasaras, kurios prabėgo Gelgaudiškyje, mažame Suvalkijos miestelyje netoli Šakių. Seniai, seniai jame buvo filmuojamas garsusis Tarybinės Lietuvos kino šedevras „Tadas Blinda”. Tėvui netgi pasitaikė nusifilmuoti masinėse scenose. Jis velnioniškai tuo didžiavosi. Rodant filmą visuomet mes, visa šeima,  nekantriai laukdavome kelių neabejotinos tėvo šlovės akimirkų, o likusią serijos dalį varžėmės pastabumu dėl filmo pabaigos titrų, kuriuose šmėkštelėdavo tėvo pavardė.

Dar papasakojau apie tai, kad tėvas, paprastas, niekuo neišsiskiriantis kaimo žmogus, nuo jaunystės buvo šiek tiek tuščiagarbis, turėjo polinkį į didybę. Metams bėgant ši jo savybė stiprėjo. Ir štai, artėjant garbingam šešiasdešimtmečio jubiliejui, tėvas sugalvojo užsakyti savo portretą, kuris įamžintų jo sunkų gyvenimą šioje žemėje, o kartu ir papuoštų namus. Kadangi tuo metu Gelgaudiškio miestelyje negyveno joks dailininkas, prireikė važiuoti į Šakius, palikti savo fotografiją, pagal kurią tapomas paveikslas per keletą savaičių buvo baigtas. Diena, kurią tėvas išvyko atsiimti taip trokštamo meno kūrinio, pasitaikė lietinga. Negana to, lyg bjaurus, tiesiog šėtoniškai audringas oras nebūtų pakankama bausmė save ant pjedestalo svajojusiam iškelti žmogui, tėvui susuko vidurius. Susuko taip staigiai ir netikėtai, kad tik išėjęs iš dailininko dirbtuvių, nespėjęs nueiti nė pusės kelio iki autobusų stotelės, šis prisidirbo į kelnes, privarė kaip reikiant. Lyja, žaibuoja, dangus maišosi su žeme, o reikia priimti siaubingą sprendimą: arba važiuoti namo autobusu, kuriame tave beveik visi pažįsta – taip gandas apie šį incidentą dešimtmečiams pasklis po apylinkes,- arba pėdinti namo pėsčiomis penkiolika kilometrų, žengti per patį audros sūkurį. Tėvas pasirinko pastarąjį variantą. Visą kelią ėjo prieš vėją, sukandęs dantis, kiaurai merkiamas lietaus, gąsdinamas baisinių dangaus rykščių, vilkdamas sunkų kūną ir protą slegiantį nešulį. Vakarop pasiekė namus. Netaręs mums nė žodžio nuėjo į malkinę, pasiėmė kirvį ir sukapojo paveikslą į šipulius. Daugiau apie jokius šlovingos jo gyvasties įamžinimus negirdėjome nė žodžio.

Naktį, prieš pat vidurnaktį, nusprendę praleisti laiką kine, su Silvija nuvažiavome į „Megą”. „Nuodėmės užkalbėjime” visi tokie inteligentiški, susikaupę, drovūs. Salėje mirtina tyla. Staiga, Smoriginui valgant katę, Silvija prapliumpa galingu, gaivališku juoku. Vienintelė visoje salėje. Manau, mes visi – nenormalūs, sutrikę. Pamišėliškas Kosto personažas Go pasigardžiuodamas kemša sumuštinį su kate – žvėriškai juokingas epizodas, o visi tyli juodai užspaudę subines. Kaip gi čia taip: išskirtinė publika, VIP seansas, nepatogu, imsi juoktis, ką kiti pagalvos? Kaip maža šioje žemėje natūralių žmonių, varge tu mano, kaip maža. Apskritai filmas paliko „Nuodėmės įsikalbėjimo”, o ne užkalbėjimo įspūdį. Jame pavaizduotos ne tikrosios nuodėmės, o žmogaus silpnumas, bejėgiškumas susidūrus su tuštuma. Apžvelgdamas salėje esančius žiūrovus spėjau, kad filmas patiko tik man ir Silvijai, nes spraudžiantis išėjimo link tarp eilių skriejo snobizmo persunkti pareiškimai, dedantys Puipą į šuns dienas. Niekuomet nemėgau filmų, kurie neslegia. Juose trūksta kažko neapčiuopiamai būtino. Aišku, tai šiek tiek makabriškas požiūris, bet toks jau esu. Skonio reikalas, žinoma, nors aš įsitikinęs, kad apie tokius dalykus reikia kalbėti. Apie tuštumą, skylę žmogaus viduje, kuri plečiasi negailestingai jį rydama.

Po filmo sėdome į miniatiūrinį Silvos Cooperį ir palikę ištuštėjusį prekybos centrą visu greičiu pasileidome apmirusiomis miesto gatvėmis. Silvija vairuoja tarsi išprotėjęs F-1 lenktynininkas. Negalėjau atsistebėti, spiegiantys mašinos ratai nurimo tik paryčiais vienoje romantiškiausių Kauno vietų, Aleksoto apžvalgos aikštelėje. Net ir tokiu vėlyvu metu ten būriavosi daugybė porų, geriančių vyną tiesiai iš butelių, apsikabinusių, aistringai glostančių, bučiuojančių, ryjančių vienas kitą. Priešais mus atsivėrė niūri menkai apšviesto miesto panorama. Kaunas tiesiog skendo prietemoje. Tegalėjai atskirti Aleksoto tiltą, rotušę ir kelias miniatiūrines senamiesčio gatveles. Iš mašinos nelipome. Silvija užkėlė kojas ant automobilio panelio, leisdama mano rankai glostyti jos gausiai sudrėkusį tarpkojį. Niekas nekreipė į mus jokio dėmesio.

– Žinai, kuo tu man labiausiai patinki? – ištariau žiūrėdamas tiesiai jai į akis.

– Kuo?

– Viskuo.

– Važiuojam pas mane, – nusišypsojo Silvija, o po to kažkaip droviai nuleidus akis tarė: – Tikiuosi, tai tavęs nenustebins, bet aš turiu auskarą klitoryje.

– Aš laisvo elgesio vyras, mane sunku nustebinti.

Silvijos namuose mes išsidrėbėme milžiniškoje dvigulėje lovoje, karštligiškai plėšdami nuo savęs drabužius. Silvija godžiai lyžtelėjo mano lytį, tada įsisiurbė visu pajėgumu. Man ėmė stigti oro. Po kiek laiko pakilusi lig mano veido paklausė: ar galima dar? Viešpatie, koks vyras atsilaikytų prieš tokį klausimą? Praėjus keletui minučių ėmėmės abipusių veiksmų. Charmsas buvo teisus – moterų tarpkojai išties kvepia geriau negu gėlės. Visuomet galvojau, kaip tinkamai įvardinti moters lytinius organus. Tariant pyzda, putė, pizė ar dziundzė akyse iškildavo ryškūs netašytų kaimo bernų portretai, iškreipti debiliškos šypsenos veidai, kvailokai primerktos įkypos akys ir idiotiškas krizenimas. Šie įvardinimai niekam tikę, sugalvoti tų, kurie visiškai nenusimanė apie daikto vertę bei subtilumus. Vagina skamba per daug šaltai, moksliškai. To žodžio negali tarti  neprarasdamas noro ir ugnies. Tai, ką turėjo Silvija, buvo išskirtinio žavesio objektas, primenantis gyvą pulsuojantį Viduržemio jūros koralą ar kažką labai panašaus. Šlovė gamtai, sukūrusiai tokią vaiskią rožinę spalvą ir tokį makšties tamprumą! Tiesa, kaip vėliau pati prasitarė, dėkoti reikėjo ne gamtai, o plastikos chirurgams, nes jai pasirodė, kad anga kiek per plati, tad atsidavė ginekologinei chirurgijai, ir daktarai ją susisiaurino. Dievinu moteris apdovanotas ankštomis makštimis. Visas suplukęs, kritau nelygioje kovoje su stichija. Vos spėjus atsitraukti, sėkla gausiai ištryško ant Silvijos pilvo ir gaktos. Nudribau šalia sunkiai stigdamas oro. Silvija gulėjo rami.

– Nesijaudink, viskas gerai, niekuomet nejaučiu orgazmo.

 

Birželio 9 d.

Viešpatie, kokia ji graži rytais, tik nubudusi. Be makiažo, blizgesių, tušo. Niekas nemato jos tokios, niekas net neįtaria, kokia ji tuo metu, kai netraukia gatvės praeivių žvilgsnių, netrina kėdžių plačiose lauko kavinių terasose, nealsuoja stebėdama veidrodinėse miegamojo lubose ją užgulusius kūnus. Aš mėgaujuosi kiekviena Silvijos odos pora, jos užpakaliu, krūtimis, dantų sukandimu. Ji keri tobula, beveik anormalia savo grožio estetika. Daugumos žmonių seksualumas nėra universalus, dažniausiai tai tėra vienokia ar kitokia forma pasireiškiantys jėgos žaidimai. Norisi tikėti, kad šie santykiai kitokie, išskirtiniai, tokie, kurie atsiranda tik ypatingu būdu išsidėsčius žvaigždynams. Besitvarkydama po nakties susivėlusius plaukus Silvija pasirąžo, atsidūsta ir šypsodamasi pažvelgia tiesiai į mano traiškanotas akis.

– Turiu tau vieną klausimą, nenori neatsakyk, bet vis tiek paklausiu. Man įdomu, kokios priežastys paskatino tave pasirinkti kunigystę? Visgi turėjo būti kažkas ypatingai svarbaus, nulėmusio tokį apsisprendimą.

Nelengva rasti teisingą atsakymą, nors kausimas nėra netikėtas. Daugelis mano kolegų tokiu atveju pateikia standartinį frazių rinkinį apie juos nelauktai aplankiusį stebuklinį momentą ar pašaukimo nuojautą. Skirtingai nuo jų nusprendžiu atsakyti nuoširdžiai.

 – Po tarnybos sovietų armijoje košmaro, po to, kai turėjau žudyti realius žmones, dalyvauti tikruose susišaudymuose, buvau patekęs į pasalas, grįžus namo man kažkaip reikėjo surinkti save į vieną. Buvau labai išsibarstęs, tiek dvasiškai, tiek mentaliai. Žinojau, kad nebebūsiu toks, koks buvau prieš išvykdamas. Bijojau, kad visi pastebės skirtumą, sakys: čia kitas žmogus, liguistas beprotis tuščiomis, paklaikusiomis nuo siaubo akiduobėmis.

Dvejus metus gyvenau benediktinų vienuolyne beveik nepalikdamas man paskirtos celės. Praėjus dar pusmečiui pasiryžau stoti į seminariją. Niekuomet rimtai nesusimąsčiau, ar tai tikrasis mano kelias, tiesiog pasinaudojau patogia galimybe pabėgti. Būdamas kunigu neprivalai nieko įsileisti į savo vidų, gali guosti kitus tuo pat metu tapdamas neprieinamas žmonių pažinimui. Tai labai patogu išgyvenant potrauminę būseną – nebejauti skausmo.

– Bet neįsileisdamas į vidų žmonių tu prarandi galimybę išgyti. Žmogus negali išgelbėti pats savęs, tam jam reikalingi artimieji.

– Gal tai ir tiesa, nors man atrodo, kad jau nebėra ką gelbėti.

– Nuo šiol šis pasiteisinimas negalioja, ruoškis didelėms permainoms, – Silvija užgulė mano pečius palinkdama prie pat veido. – Nežinau, ar tai tau patiks, bet apie save taip pat turiu kai ką pasakyti. Pirma, aš beveik niekada nemeluoju. Antra, niekuomet nesu buvusi kam nors neištikima ir to paties tikiuosi iš kito. Žinoma, jeigu nepatikėsi pirmuoju mano teiginiu, antrasis neteks prasmės.

– Dėkui už atvirumą, galiu atsakyti tuo pačiu. Pirma, beveik visuomet meluoju. Antra, niekuomet nebūnu ištikimas. Sakau tai visiškai nuoširdžiai.

– Bet čia gali galioti ta pati taisyklė – jei visuomet meluoji, tai dėl antros dalies pamelavai taip pat. Štai koks melagis! – po šių žodžių į mane nuskriejo pagalvė, ir prasidėjo tikros lovos peštynės. Dūkom kaip apkvaitę tol, kol nuo juoko pristigome plaučiuose oro. Gera, kai gali atsipalaiduoti nežiūrėdamas į save per daug rimtai. Nurimus kovoms Silvija nedrąsiai pasiteiravo manęs apie maistą.

– Šaldytuve turiu tik kiaušinių ir mandarinų. Ką norėtum, kad tau pagaminčiau?

– Kiaušinienę su mandarinais.

– Jokių problemų.

Ir ji tikrai pagamino. Skaniausią kiaušinienę, kokią tik esu valgęs. Kiaušinienę su mandarinais, pabarstytą kariu ir baziliku, su nei per daug nei per mažai paskrudintu skrebučiu. Auksas, ne moteris.

– Pavalgęs tu man primeni Budą, – pareiškė krykštaudama ir atsisėdo šalia manęs lotoso poza.

– Čia dėl mano apskrito išsipūtusio pilvo?

– Visai ne, tai dėl šypsenos ir begalinės ramybės veide.

Kažkuri iš rusų rašytojų yra pasakiusi, jog meilė tai ne seksas ir ne stogas virš galvos. Meilė tai sielų giminystė. Rusai šiuos reikalus supranta. Kartais pagalvoju, kas būtų nutikę, jei būtumėme nesutikę vienas kito, ir tuomet mane apima siaubas. Gvidas pasakytų, kad egzistuoja paraleliniai pasauliai, kuriuose taip ir yra.

 

Birželio 12 d.

Anksti ryte, kol Laisvės alėjos dar neužplūdo minios susirūpinusių savo itin svarbiais  reikalais miestiečių, gali stebėti daugybę vargingų išmaldos kaulytojų, zujančių pirmyn atgal centrine miesto gatve, kovojančių vienas su kitu dėl palankesnės darbo vietos po saule. Su jais dažnai galima pamatyti mažą geltonkailį šunytį –  pereinamąjį elgetų trofėjų. Šuns šeimininkas greičiausiai jį nuomoja, nes žmonės, regintys vargšą negandų prispaustą gyvūną, aukoja daugiau. Tai puiki marketingo strategija. Rusijoje šiam tikslui naudojami kūdikiai, ramybės dėlei girdomi degtine ir migdomaisiais. Ačiū Dievui, iki to dar nenusigyvenome. Niekada neaukoju ubagaujantiems, tačiau šią dieną nusprendžiau kitaip. Tikrai, mano širdis taip pat ne Rodeno rankų darbas. Mėsa ir kraujas, nieko daugiau. Atlaikęs rytines pamaldas, netgi nepersirengęs darbinių drabužių patraukiau savo mašinos, pastatytos „Neries” viešbučio kieme, link. Diena pasitaikė šilta, saulėta, dangus neįprastai giedras, jokio debesėlio, net žmonės kažkokie kitokie, besišypsantys, tarsi laimingesni negu visuomet.

Staiga tarsi iš niekur priešais mane išdygo liesas rudaplaukis berniūkštis. Gal kokių trylikos metų, nudrengtais džinsais, purvinu švarkeliu. Veide liūdniausia gailestingumo maldaujanti išraiška. Nuleidęs akis vaikis kreipėsi į mane nedrąsiai, aukštu, beveik falcetiniu balsu: „Dėde, gal paaukotumėte litą, aš labai alkanas.” Būdamas išskirtinai geros emocinės bei fizinės savijautos, nusprendžiau dargi pasijusti kilniaširdis ir padaryti daugiau. Maloniai pasiūliau šiam vargšui berniukui nupirkti bandelę ar spurgą artimiausioje kavinukėje. Po šio dosnaus gesto tikėjausi išgirsti padėką ar bent išvysti dėkingumu švytinčias akis. Tačiau, o varge, negaliu tuo patikėti: tas mažas nuopisa pasiuntė mane tenai, iš kur pėsčiomis nebesugrįžtama, ir dar, lyg to būtų negana, parodė aukštai iškeltą išdidų vidurinįjį.

Nuo šiol šis epizodas užbraukia mano, kaip mecenato, karjerą galutinai. Dėjau kryžmą ir skersą ant visų planetos maldautojų, kaulytojų, verkšlentojų, jų vaikų ir vaikaičių iki dvidešimt septintos generacijos imtinai.

 

Birželio 15 d.

Po rytinių mišių už Sakalauskų giminės mirusiuosius degalinėje prisipylęs pilną baką kuro patraukiau tiesiai į Silvijos namus. Kelios akimirkos lifte, duslus skambutis į duris, raktų barškesys ir nevaldydama savo džiaugsmo ji užšoka ant manęs, apsikabindama juosmenį kojomis.

– Nuo tavęs sklinda tokie fluidai, kad pastoti galima.

– Nejau tau seksas svarbiausias dalykas pasaulyje?

– Na, ne pirmas, o antras pagal svarbumą. Pirmas yra kvėpuoti. Spėk, kokios spalvos mano apatiniai?

– Silvija, šiuo metu tu nedėvi apatinių.

– Tiksliai į taikinį, kaip visuomet tu nenuginčijamai teisus. Važiuojam kur nors į gamtą, kol nesudraskiau tavęs į gabalus ir nesurijau viso priešpiečiams.

Mes patraukėme prie Kauno marių. Pravažiavę populiariausias poilsiautojų vietas pasistatėme mašiną ties Pažaislio vienuolynu. Pėsčiomis nuėję gerą kelio gabalą atsidūrėme jaukiame, pirmykščius Edeno sodus primenančiame paplūdimyje. Vaizdas būtų buvęs beveik idiliškas, jei ne pirmųjų planetos gyventojų palikuonių aplink gausiai išmėtytos šiukšlės.

– Turi būti visiškas kretinas, kad atvažiavęs į tokią vietą, užuot mėgavęsis ja, šiukšlintum ir dergtum, kur papuola. Jei tik žinotum, kaip aš tokių nekenčiu, – Silvijos akys virė nuožmiu įniršiu. Galėjai neabejoti, kad būdama Romos laikų imperatoriene ar šiaip kokio žymaus patricijaus sugulove tokius šiukšlintojus ji nedvejodama atiduotų tigrams sudraskyti.

Išsirinkę patogią poilsiui vietą, pasitiesę languotą škotišką pledą, sugulėm šalia atsiduodami saulės vonių glamonėms. Prieš tai turėjau didelę garbę nuo galvos ligi kojų pirštų įdegio kremu ištepti tobulą gamtos kūrinį. Tad atgulęs saulės atokaitoje, mąsčiau apie tai, kad šią akimirką Kūrėjas tikriausiai man šypsosi sėdėdamas savo dangaus skliaute, romiu žvilgsniu glostydamas prieš akis vangiai besisukantį Žemės burbulą, stebėdamasis mažutėliais skruzdėliukais, susikibusiais rankomis Jo paties kažkada projektuotame paplūdimyje.

– Ar tu kada buvai įsimylėjęs? – paklausė ji, traukdama iš krepšelio piknikui skirtas vaišes.

– Daugybę kartų. Tokie dalykai nutinka staiga ir paprastai ilgai netrunka – įsimyliu, perdegu, praeina. Turbūt man tai būdinga nuo vaikystės. Puikiai prisimenu savo pirmąjį įsimylėjimą. Būdamas šešerių su tėvais atostogavau nedideliame Kudepstos kurorte prie Juodosios jūros. Ir štai visai dienai išsiruošėme keliauti traukiniu į Sočį. Siaubingas karštis, nepakeliama tvankuma kankino nuo pat paryčių. Aplankėme begalę vietų, daugybę turistinių objektų, iš kurių nė vienas neįsirėžė mano atmintyje. Miestų architektūra tuo metu mane mažai domino. Vakare, šiek tiek atvėsus orui, pasiekėme uostą, garsėjantį neregėto ilgio krantine, tankiai apsodinta didžiausiomis, kokias tik esu matęs, palmėmis. Ten nusipirkę ledų pasileidome žingsniuoti molu. Jūra buvo visiškai rami, vietoje įprastinės bangų mūšos tesigirdėjo vėjas, žaidžiantis palmių viršūnėse, ir kartkartėmis praskrendančių paukščių balsai. Akimirka, kai į mano horizontą įžengė neaukšta smulkutė mergaitė, banguojančiais palaidais plaukais, pasipuošusi šviesia nėriniuota suknele, laikanti savo mažoje rankelėje akinančio baltumo skėtį, greičiausiai pats ryškiausias vaizdas, įsispaudęs atmintyje per visą netrumpo mano gyvenimo istoriją.

 – Tu išvydai ją, o kas buvo toliau? – degdama moterišku nekantrumu pertraukė Silvija.

– Nieko. Mergaitė kurį laiką ėjo krantine lygiagrečiai su mumis, vėliau nusuko į gretimą alėją, tad nebeliko nieko kito, kaip stebėti ją tolstančią, kol galiausiai išnyko iš regos lauko, o aš gavau stiprų antausį nuo tėvo už ištirpusius rankoje ledus.

– Nuostabi istorija.

– Greičiau efemeriška, kaip ir visos kitos istorijos, nutikusios su manimi vėliau.

– Papasakok dar kokių nors istorijų.

– Smalsumas visų nuodėmių akstinas, – tariau kiek galima rūstesniu balsu, grūmojančiai iškeldamas į dangų pirštą.

– Ir kas man už tai bus?

– Gausi į kailį.

– Aš noriu į kailį.

Ant mano veido nutūpė boružė. Jai ropinėjant skruostu, sugriebusi fotoaparatą Silvija suspėjo pagauti akimirką, kurioje pilkuma nėščios mano akys žolės fone įgavo dangišką spalvą. Po to pasitrynusi rankas į žolę ir šūktelėjusi: „Žiūrėk ką moku!” atsistojo ant rankų juokingai tabaluodama kojomis.

– Silvija, į tave galima žiūrėti kaip į meno kūrinį. Grožėtis, tiesiog grožėtis nenorint ir nesitikint nieko kito.

– Eksponatų rankomis neliesti, muziejus laikinai užsidaro remontui. Iš tikrųjų tai šiandien – mano dienos, jei dar nesupratai.

 

Birželio 17 d.

Šiandien susipažinau su penkiamečiu Silvijos sūnumi, žavingiausiu vaiku pasaulyje, netvarkingai į visas puses pašiauštais plaukais, mėlynomis tarsi lazuritas akimis. Grynakraujė Silvijos kopija vyrišku pavidalu, tikras stebuklo įsikūnijimas. Berniukas pribėgo prie manęs ir tiesdamas ranką tarė:

– Sveikas, mano vardas – Spaidermenas, o tu kas toks būsi?

– Tadas Blinda, – atsakiau kiek svyruodamas.

– Kasyk sliekui pažastis, nepažįstu tokių. Greičiau tu man panašus į Žaliąjį gnomą, – šūktelėjo vaikis ir tekinas nubėgo į virtuvę, iš kur pasigirdo Silvijos pylos atgarsiai apie tai, kaip nemandagu šitaip bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Nuraminau ją, kad nieko baisaus. Po kiek laiko vaikas priėjo prie manęs ir pasitaisė:

– Iš tikrųjų aš tau pamelavau, mano vardas Juozukas. Ką nors man atnešei?

– Deja, nežinojau, kad šiandien susitiksim, kitą kartą atnešiu ką nors būtinai, pažadu.

– Negražu prašinėti, geriau pats pasidalink, ką turi, – Silvija vis dar kuitėsi virtuvėje, bet tai jai nesutrukdė užsiimti pedagoginiu auklėjimu.

Juozukas įkišo rankas į kelnaičių kišenę, ištraukė iš jų krūvelę saldainių, pažiūrėjo į saują, po to į mane, po to vėl į saują.

– Imk, bet tik vieną. Kad tu žinotum kaip sunku dalintis saldainiais, kad tu žinotum…

Juokais paėmiau du, todėl iškart sulaukiu tiesioginės akivaizdaus nepasitenkinimo išraiškos – spyrio į koją.

– Ak tu taip, tuojau tau parodysiu „kiškių bažnyčią”, – pasakiau timptelėdamas jį už ausų.

– Nieko gero, mačiau ir įspūdingesnės architektūros,- suniurnėjo nepatenkintas Juozapas delnais trindamas raustančią ausį. Atrodo, pamatai bičiuliškiems santykiams pakloti. Keisti sutvėrimai tie vaikai, niekad negali žinoti, ko iš jų galima tikėtis.

 

Birželio 20 d.

Buvo užsukusi Adrija, klausė, kur aš tiek laiko prapuolęs, gal atsitiko kas, o gal pykstu ant jos dėl kokių nors man vienam žinomų priežasčių. Pasakiau, kad ne. Teisinausi nelauktai užgriuvusia darbų gausa, guodžiausi visiškai mane paralyžiavusia depresija ir tuo, kad klebonas išvykęs atostogų, tad ant mano pečių užgulė visi parapijos rūpesčiai. Nežinau, ar ji manimi patikėjo, bet gal kuriam laikui atstos. Šiuo metu įvairiausiomis idėjomis bei mintimis užgrūstai mano galvai svarbiau pasipriešinimas jėgos struktūroms, kapitalistų dominavimui, klasių kovos ir maišto retorika nei visą kraują ir spermą išsunkiančios deivės. Mieliau velkuosi savo žydrąjį megztuką su Che Gevaros ženkleliu, nei atsiduodu beprasmėms sekso orgijoms miegamajame. Pavargau būti beviltiška, gyvenimo tikslo neturinčia ameba. Laikas kilti iš pelenų, laikas keistis! Mano sprendimas vienas – būti labiau dėl kitų, nei dėl savęs. Būtina užstoti visus pasaulio engiamus silpnuosius, mažutėlius, lūzerius, ginti žmogaus teises ir įvairialypiškumą. Tiesą pasakius, man net chaosas atrodo įdomiau nei hierarchija, elito, konglomeratų, pinigų, nuogų papų ir spec. tarnybų valdžia. Taip vadinama vaizduojamoji demokratija. Šiknon visus oligarchus, korporacijas ir jų kartelinius susitarimus! Anksčiau ar vėliau išmuš atpildo valanda. Gal apsigaunu revoliucingomis idėjomis ir kovingu nusiteikimu beprasmiškai maitindamas dvasios demonus, bet tai mano lemtis, manasis kelias ir aš jį nueisiu ryžtingai, be reikalo nesigręžiodamas atgalios. Gerai jau, šiek tiek įsijaučiau su tuo kovinės dvasios įkarščiu. Reikia spausti stabdžius. Be to, šios dienos įraše būtina paminėti dar vieną nepaprasto svarbumo įvykį. Popietę namuose ant sofos tingiai vartydamas Nyčės „Stabų saulėlydį” netikėtai sulaukiau Gvido skambučio.

– Nežinau, kaip tu tai padarei, bet tau pavyko. Mane paleis pirmadienį po pietų. Jei gali, atvažiuok pasiimti.

– Geresnių žinių negalėjau tikėtis, džiaugiuosi už tave, Gvidai. Turėsi kur apsistoti?

– Esu sukaupęs pakankamai pinigų, išsinuomosiu kambarį pagal skelbimą. Dėl to nesijaudink. Tiesiog stebuklas, kad tau pavyko ištraukti mane visais metais anksčiau, nei priklauso. Žmogau, lieku tau skolingas.

– Nesirūpink, dėl manęs pasielgtum lygiai taip pat. Lauksiu tavęs prie išėjimo.

Ką gi, likimas pamažu sukasi į mane savo šviesiąja puse. Lašas po lašo vanduo ėmė lietis ir ant manojo keršto malūnų. Nagai taip ir niežti imtis kokio nors radikalaus reikalo. Kantrybės, prašyčiau kantrybės, netrukus ateis laikas vėdinti šio kekšių lizdo tvaiką.

 

Birželio 21 d.

Nenorėdamas pražiopsoti Gvido paleidimo į laisvę prie kolonijos vartų nuvykau visa valanda anksčiau negu būtina. Man pačiam sunku patikėti, kad pavyko išrūpinti bičiuliui amnestiją. Vis dėlto bažnytinis statusas dar šio to vertas net ir šiomis dienomis. Jaudinausi dėl vieno – ar laikas, praleistas įkalinimo įstaigoje, nepalaužė Gvidono žmogiškos esybės? Kaip pavyks mums bendrauti po tiekos nesimatymo metų? Viskas išsisprendė gan greitai, kai išeinančio pro kalėjimo vartus draugo veidą nušvietė nepakartojama ekskliuzyvinės kokybės  šypsena, kurią būtų galima paaiškinti tik tuo, kad į laisvę ištrūko žmogus, apdovanotas blogos lemties neperlaužtu stuburu. Įsėdę į mašiną apsikabinome, dar ilgai plekšnojome vienas kitam per petį. Paskui pasigirdo trumpas „Važiuok” ir mašina beprotišku greičiu pasileido Kauno kryptimi.

Atvykę nurodytu adresu, palikome negausią mantą pas naujojo Gvidono būsto šeimininkę. Tuomet, sumokėję nuompinigius už du mėnesius į priekį ir atidėję visas bėdas bei rūpesčius kitai dienai, pasileidome šėlti į miestą, kur žibėdami subtiliu humoru bei neeilinio guvumo intelektualiniais proveržiais baruose ir kavinėse kabinome baltaplaukes mėlynakes Laisvės alėjos lėles. Vakaras neabejotinai pasisekė. Deklamuodami antikinę poeziją, vaišindami dailiąją lytį kokteiliais su absentu, leidomės apkerimi ir sugundomi. Po to netgi rašėmės ant popierinių servetėlių telefonų numerius, iš anksto žinodami, kad niekada nepaskambinsime. Dar pamenu, naktiniuose arabų baruose lepinome skrandžius aitriais rytietiškais patiekalais, grožėjomės į alkoholio sujauktą tikrovę nelauktai įsiveržusiais ekstazėje besisukančias sufijais ir pilvo šokėjomis. O paskui mane ištiko tamsa. Praleidom tokią pašėlusią naktį, kad ryte užuosdamas į plaukus bei drabužius įsigėrusius citrusinio kaljano dūmus buvau priverstas skambinti draugui ir klausti: „Ar tu prisimeni, kas buvo vakar?”

This entry was posted in GOMORA.LT. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.
  • Įsigyti romaną:

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos